Klaipėdiečių spektaklis „Tinklas“: tarp virtualios ir neišgalvotos tikrovės pandemijos narve

Kūrėjai prisiminė, su kokiais iššūkiais susidūrė statydami šį spektaklį.

Pjesės „Tinklas“ veiksmas rutuliojasi įsivaizduojamoje netolimoje ateityje, bet Klaipėdos dramos teatro vadovybei ir aktoriams ir į galvą nešovė, kad ji taip mikliai ateis.

"Kai vasarį su Agnija pradėjome kalbėtis apie šį pastatymą, po kelių savaičių Lietuvoje gyvenimas sustingo dėl koronaviruso užkrato paskelbto karantino. Supratome, jog į darbą galėsime kibti tik virtualiai. Gyvai visi susitikome tiktai pandemijai atslūgus“, - kūrybos pradžią prisiminė G. Grajauskas.

Šiais laikais, net ir įgiję gausybę virtualių draugų, sekėjų socialiniuose tinkluose, beribiais interneto labirintais kasdien klaidžiojantys individai gali pasijusti vieniši, apleisti, niekam nereikalingi.

Tokiame G. Grajausko pjesėje sumazgytų prieštaringų dvasinių būsenų tinklapyje blaškosi pagrindinis herojus ir jį supantys žmonės - visi palengva tolsta nuo gyvenimo tikrovės.

Per karantiną teatrai ištuštėjo. Pandemijos gniaužtuose atsidūrę spektaklio „Tinklas“ kūrėjai tris savaites repetavo naudodamiesi „Zoom“ programa. Pasitelkus iki šiol dar nenaudotus sudėtingus technologinius sprendimus, pastatyme perteikiama virtuali tikrovė, netikėtai sutapus su trupės asmenine patirtimi.

„Aktoriams, įpratusiems per repetecijas bendrauti gyvai, toks metodas buvo lyg iššūkis. Kai pradėjome dirbti virtualiai, pamaniau, kodėl anksčiau to nedarėme, man tai netgi patiko. Staiga prarasti gyvąjį ryšį -  keistoka, bet įdomi patirtis“, - prisipažino pagrindinio vaidmens atlikėjas Jonas Baranauskas.

Vyresniosios kartos aktoriui Rimantui Pelakauskui virtualioji kūryba irgi - sunkiai apibrėžiama: „Iš pradžių maniau, kad bus kaip kine – sėdime prieš kameras ir vaidiname. Sunku, kai nejauti partnerio alkūnės, nebematai jo akių. Jau kitoje plokštumoje emocijas koši kaip per sietą, gaudai ten pat spurdančių partnerių jausmus ir mintis. Kai įpranti, matai, jog tai kažkoks XXI amžiaus teatras“.

Intriguojanti ir spektaklio „Tinklas“ scenografija: eliminuotas parteris, Didžiojoje teatro salėje veiksmą scenoje bus galima stebėti tik iš pirmojo aukšto balkono.

Prisitaikęs prie karantino taisyklių menininkas iš Latvijos Artis Dzervė sukūrė virtualumo patirtį žadinančias vaizdo projekcijas. Didžioji dalis interakcijų vyks scenoje per tiesiogines transliacijas. Tokia spektaklio technologija - atskiras ir sudėtingas mechanizmas.

A. Dzervė jau prieš du metus pradėjo galvoti, kaip realiuoju laiku keisti transliuojamus vaizdus, ieškojo tinkamos programinės įrangos. Dėl to jis ir kiti kūrėjai šį spektaklį iš pradžių vadino eksperimentu - dirbta kaip laboratorijoje, niekas neįsivaizdavo galutinių rezultatų.

„Idėja, kai aktoriai yra skirtingose erdvėse – nėra nauja, bet pančioja priemonės, kuriomis galima perduoti vaizdą iš vienos vietos į kitą. Buvo galima transliuoti tik tai, kas matoma kameroje“, - sakė D.Dzervė, visai neseniai atradęs savo idėjoms įgyvendinti reikalngą programinę įrangą.

Scenografė Irina Komisarova vaizdinę spektaklio idėją kūrė nenukrypdama režisūros linijos. Ir jai teko atsižvelgti į pandemiją – dar nebuvo aišku, kaip viskas pasisuks, kiek žiūrovų galės priimti teatras.

„Scena bus parteryje, nes visiems įprasto parterio žiūrovams nėra. Dėl to taip ir sėdime, tokia ir spektaklio idėja - esame šiame ir kitame pasaulyje“, - įgytą naują patirtį apibendrino I. Komisarova.

Spektaklio muzikos kūrėjas kompozitoriaus Jonas Jurkūnas siekė tikrąjį ir virtualųjį pasaulį atrasti garsuose, kitokias imitacinės erdvės būsenas scenoje perteikti taip, kad jos būtų juntamos.

„Šiuo atveju virtualumas ir akustika susilieja - garso erdves irgi galima raikyti kaip peiliu. Technologinio skambesio tiesiogiai neimitavau, yra tik tam tikrų nuorodų“, - kalbėjo J. Jurkūnas.

G. Grajausko pjesė „Tinklas“ uostamiesčio scenoje atgis kaip pasakojimas apie sudėtingą žmogaus psichologiją, jo emocines ir dvasines būsenas sąlytyje su naujausiomis informacijos technologijomis.

Šių laikų socialiniuose tinkluose, kur ryšiai tarp žmonių užmezgami ir palaikomi palyginti lengvai, be kita ko, slypi nemažai pavojų - virtualiąją bendrystę lydi egzistencinė vienatvė, liūdesys, net ir nusivylimas.

Klaipėdiečių spektaklis - tarsi įspėjimas žiūrovams, kad pastangos ir noras bendrauti vien tiktai virtualioje erdvėje, išsižadant gyvojo ryšio su šiuo pasauliu, juos gali nubokšti į akligatvį.

Kai kasdienę būtį užlieja hipnotizuojančios, bet dažnai bereikšmės informacijos srautai, žmonės pasiklysta vertybėse - nebesupranta nei savęs, nei artimųjų.