Vilniaus verslo, mokslo ir kultūros žmones vienijančio klubo surinktomis lėšomis rugsėjo mėnesį, kai garsusis tenoras būtų šventęs 85-ąjį gimtadienį, LNOBT fojė ketinama atidengti skulptoriaus Gedimino Piekuro sukurtą jo memorialinį biustą. Padėkoti už iniciatyvą, pagerbti žymiojo menininko atminimą ir buvo skirtas ypatingas vakaras LNOBT.
Peržvelgė tenoro kelią
Po sunkaus pavasario pirmą kartą buvo atvertos teatro durys kviestinei publikai. LNOBT scenoje dar vyksta renovacija, tad Vilniaus klubo nariams buvo suteikta išskirtinė galimybė pasiklausyti V.Noreikos mokinių – Edgaro Montvido, Vaido Vyšniausko, Tomo Pavilionio, Eugenijaus Chrebtovo, taip pat Jovitos Vaškevičiūtės, Joanos Gedmintaitės – koncerto su pianiste Lina Giedraityte prie geležinės scenos uždangos.
Solistai tarsi peržvelgė legendinio tenoro kūrybos kelią – nuo Balio Dvariono operos „Dalia“ ir Piotro Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ iki Giuseppe's Verdi „Otelo“ ir dainininko kūrybos simboliu tapusios Algimanto Raudonikio dainos „Švelnumas“. O Barinkajaus kupletų priedainį iš „Čigonų barono“ su T.Pavilioniu kartu traukė Vilniaus klubo nariai.
„Virgilijaus Noreikos biusto reikia ne mums, bet ateities kartoms. Mes puikiai žinome ir be visų jo titulų, apdovanojimų, kas buvo Noreika“, – pabrėžė Vilniaus klubo tarybos narys, verslininkas Algimantas Blažys.
Balsas nepakluso laiko tėkmei
Be V.Noreikos asmenybės neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos muzikinės kultūros istorijos. Jis pirmasis iš pokario Lietuvos solistų stažavosi Milano teatre „La Scala“. Daugiau kaip 40 metų V. Noreika dainavo pagrindines tenoro partijas LNOBT spektakliuose, o 1976–1991 m. buvo šio teatro vadovas.
Jo balsas skambėjo ir Maskvos didžiajame teatre, Berlyno valstybinėje operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių teatre „Colon“, Čikagos lietuvių operoje, Stokholmo, Bukarešto, Belgrado, Budapešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Rygos, Talino, Kijevo, Minsko ir kitų miestų teatruose.
Tenoras pristatė daugiau kaip 700 solinių koncertų Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitose pasaulio šalyse, sukūrė daugiau kaip 50 pagrindinių vaidmenų lietuvių ir žymiausių pasaulio kompozitorių operose.
Scenos uždanga jam atsivėrė apie 3000 kartų. Rampos šviesoje jis išstovėjo daugiau kaip 5000 valandų, ant savęs sutepė bent 30 kilogramų grimo, sudainavo per 1000 operos spektaklių, operos scenoje dainavo 55 metus, gastroliavo 49 šalyse.
Lietuvoje nerastume kito dainininko, kurio balsas būtų toks nepavaldus laiko tėkmei. Net paskutiniais gyvenimo metais jo balso grožio ir skaidrumo galėjo pavydėti kur kas jaunesni dainininkai.
Laikas nenumalšino ilgesio
„Būdama šalia jo, mačiau, kiek daug jėgų, darbo ir laiko jis paaukojo teatro klestėjimui Lietuvoje ir užsienyje“, – sakė labdaros vakare V.Noreikos našlė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė. Ji dėkojo už pagalbą įamžinant vyro atminimą Vilniaus klubui, V.Noreikos mokiniams ir kolegoms.
Praėjus dvejiems metams po maestro mirties jo gyvenimo moteris negalėjo sulaikyti ašarų kalbėdama apie vienintelę savo gyvenimo meilę.
„Tegu „Rauda“ tampa mano skausmo ir ilgesio simboliu“, – per susitvenkusias ašaras vos ištarė L.Bartusevičiūtė pristatydama savo mokinės Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktokės Ievos Vilkūnaitės numerį – Eglės raudą iš Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“, kuriame kadaise šoko pati būdama šio teatro primabalerina.
Koncerte taip pat pasirodė ryškiausia Lietuvos baleto viltimi vadinama jos auklėtinė Milda Luckutė, atlikusi sceną iš Ludwigo Minkaus baleto „Pachita“. Dabartinė teatro primabalerina Olesia Šaitanova pašoko socialiniuose tinkluose ją išgarsinusią „Mirštančią gulbę“.
Plaukia kaip į švyturį
„V.Noreika dar ilgai bus švyturys, į kurį plauks ne tik dainininkai. Jam ilgai dėkosiu aš ir visi jo mokiniai už gautas pamokas, už palaikymą ir globą. Man jis yra moralinis autoritetas ir pavyzdys kaip teatro vadovas“, – kalbėjo J.Sakalauskas.
V.Noreikos memorialinį biustą ketinama atidengti Antrojo tarptautinio jo vardo dainininkų konkurso, kuris vyks LNOBT, išvakarėse. Tai – dar vienas paminklas mūsų didžiajam tenorui.
Uždara sovietinės kultūros sistema sutrukdė šiam puikiam dainininkui stoti šalia garsiųjų Enrico Caruso, Beniamino Gigli, Nicolai Geddos, Luciano Pavarotti, Jose Carreraso, kitų operos korifėjų, bet jo vardą pasaulyje vis plačiau skleidžia jaunieji operos talentai.
