Festivalio rengėjai džiaugiasi, kad šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektaklis sulaukė didžiulio susidomėjimo ir įrašas buvo peržiūrėtas daugiau nei 6 tūkst. kartų – tai rekordinis festivalio skaičius. Dalijamės į lietuvių kalbą išversta Antono Chitrovo recenzija, kuri po peržiūros buvo publikuota festivalio tinklaraštyje.
Vienas paskutiniųjų didžiojo režisieriaus spektaklių buvo išleistas ne gimtajame „Meno forte“, bet Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Eimuntas Nekrošius ne tik pateikė senus Aleksandro Puškino pjesės siužetus, bet ir pridėjo naujų. Įdomiausias iš jų – metasiužetas apie lietuviškojo teatro santykius su rusų klasika.
Nuolatinis tėvo scenografas Marius Nekrošius beveik neprojektuoja monumentalių dekoracijų. Tiesa, būta ir išimčių – pavyzdžiui, „Kaligula“ pagal Albert‘ą Camus, prieš devynerius metus pasirodęs Nacijų teatre: Senovės Romos vartus atstojo didinga arka, primenanti Trajano Auksinius vartus, – tik ji ne iš marmuro, o šiferinė.
Tačiau mėgstamiausia Nekrošiaus jaunesniojo erdvė – tamsi pustuštė scena, kurią scenografas papildo vos keliomis detalėmis. „Borise Godunove“ tai į viršų siaurėjantys laiptai, nedidelė nuožulni pakyla ir žmogaus ūgio stalininis daugiaaukštis.
Scenos danga, kulisai, uždanga ir kita teatro atributika Nekrošiaus darbuose dažniausiai nieko nelemia – mes tiesiog paliekame tai už regos lauko ribų, ir viskas. „Borise“ yra kitaip.
Palaimintasis kvailelis (rus. jurodivyj) Nikolka – Nekrošiaus spektaklyje tarsi šešėlis sekioja paskui carą – nužudyto caraičio marška iki blizgesio išplauna sceną, o po minutės tautos meilę iššvaistęs Godunovas čiuožia šlapiomis lentomis. Pasirodžius Pimenui, nuleidžiami sofitai, kad šis galėtų lazda pasiekti prožektorių: senasis metraštininkas yra vienintelis, galintis „akis į akį“ kalbėtis su dausomis. Borisas, ką tik sužinojęs apie apsišaukėlį, bando kojomis nuspardyti uždangą, bet ji nenumaldomai susiskleidžia.
Teatras „Godunove“ pats savaime yra ženklas: miniatiūra jis parodo pasaulį, panašiai kaip Shakespeare‘o „Globe“ teatre, kur visi spektakliai buvo rodomi po žvaigždėtu baldakimu. Scenos grindys – tai žemė, sugėrusi Dmitrijaus kraują, epochas matuojanti uždanga – laikas, sofitai su žibintais – tai dangus.
Neatsitiktinai Boriso mirtis ateina spindulio pavidalu (tai viena gražiausių spektaklio akimirkų). Nekrošius laikosi šekspyriško teatrinės erdvės supratimo taip pat, kaip dirbdamas prie „Godunovo“, Puškinas laikėsi Shakespeare‘o kronikų dėsnių. Teatrą prilygindamas pasauliui, režisierius įgyvendina scenoje svarbiausią pjesės ypatybę – ji visa apimanti.
Tiesą sakant, „Borisas“ nėra stipriausias Nekrošiaus darbas. Jame daug šnekų ir mažai vizualių atrakcionų, kuriuose režisierius visada sutelkdavo prasmę. Tačiau nuostabių atradimų yra, ir dar kokių.
Krokuvos fontaną, prie kurio santykius aiškinasi Grigorijus ir Marina, režisierius pakeitė įvairiaspalvėmis sodo laistymo žarnomis. Mnišek mostelėjus ranka, jos pradeda raitytis ir šnypšti kaip gyvatės. Žodinėje dvikovoje nugalėjęs apsišaukėlis jas išmeta. Vanduo ir gyvatės mituose yra susiję su moteriškuoju pradu; Nekrošiaus Marinos scena primena senovės didvyrio kovą su burtininke, kuri galiausiai turės jam pasiduoti – kaip Tetidė Pelėjui ar Citerėja Odisėjui.
Fiodoro Godunovo nėra scenoje, tačiau yra jo dukra Ksenija, kuriai Puškinas beveik neskyrė dėmesio. Nekrošius puikiai išnaudoja šią spragą. Ksenija yra nematoma, jos tėvas išsipirkinėja bereikšmėmis dovanomis. Baltas nosinaites – kaskart vienodas – ji kabina ant kulisos (jų ten – jau gerokai virš dešimties).
Priešmirtinį savo monologą – iš esmės politinį priesaką – Borisas skiria savo sūnui, kurio nėra. Visą tą laiką carienė stovi už jo nugaros. Nekrošiaus spektaklyje Godunovo drama – jo trumparegiškumas: jis taip stengėsi užimti, o vėliau išlaikyti valdžią, kad nepastebėjo savo dukters.
Liaudis avi dideliais mediniais batais, kartu primenančiais ir kalinių kojas kaustančius svarmenis, ir vyžas. Juos išrikiavus į eilę, išeina Kremliaus sienos viršutiniai „dantukai“. Apvertus ir pakėlus ištiestomis rankomis – apsišaukėlio raitelių kariauna. Karas, kaip ir valstybės valdžia, yra grindžiamas laisvės siekiu.
Kone sunkiausia asmeninė užduotis „Godunovo“ pastatyme – kaip išspręsti garsiąją finalo remarką. Čia Nekrošius susitvarko dešimtukui. Jo spektaklyje veikia „sąžinės uniforma“ – balti palaimintojo kvailio Nikolkos marškinėliai. Tokiais pat marškinėliais dėvi Borisas, aikštėje pasitinkantis Nikolką.
Taigi: atsakydama į bajoro Masalskio melą, minia tylėdama apsirengia baltai ir pagiežingai nusispiria batus kaladėles. „Sąžinės“ marškinėlių spalva yra laidotuvių apdaro spalva: nesunku įsivaizduoti, kas laukia narsuolių, atsisakiusių pašlovinti naująją valdžią.
Nekrošius kone vienintelis teatro režisierius, iš tiesų jaučiantis pasaulio tragiškumą: jo spektakliuose, kaip bet kurioje tikroje tragedijoje, veikėjai santykius aiškinasi ne tik vieni su kitais, bet ir su dangumi. Todėl „Godunovo“ laiptų viršūnėje įsikūrusi ne žemiškoji valdžia, o dieviškasis teismas. Pas mirštantį Borisą pakopomis nusileidžia šviesos dėmė, o tada skrieja atgal, nusinešdama jo sielą.
Laiptais aukštyn ir žemyn ropščiasi Nikolka, turintis carui pranešti dangaus nuosprendį. Laiptai gerokai aukštesni už „stalinukę“: Valdovo valia nėra galingiausia jėga pasaulyje. Apie tai ir „Borisas Godunovas“, ir „Giesmė apie išmintingąjį Olegą“.
Beje, apie daugiaaukštį – „stalinukę“. Tai ne tik Maskvos savivalės simbolis. Kadangi sostinės dangoraižiai praminti Stalino garbei, jie yra ne kas kita, kaip paminklai tironui. „Godunovo“ pasaulyje baisiausias tironas yra Ivanas Rūstusis, vadinasi, daugiaaukštis – tai tas pats caro šešėlis, apie kurį apsišaukėlis kalba lyg apie gyvą. Ivanui Rūsčiajam, svarbiausiam nesceniniam A. Puškino pjesės veikėjui, Nekrošius suteikia fizinį pavidalą.
Bet ir tai dar ne viskas. Rytų Europos žiūrovams „stalinukė“ primena gyvenimą tarp Rytų bloko sienų. Varšuvoje, Rygoje, Prahoje ir Budapešte po Antrojo pasaulinio karo iškilo dangoraižiai, primenantys maskvietiškus „brolius“: dabar tai yra memorialai Sovietų ekspansijai.
„Borisas Godunovas“ pasakoja apie epochą, kai Lietuva, tiksliau, Abiejų Tautų Respublika, gimusi iš Lietuvos ir Lenkijos sąjungos, varžėsi su Rusija lygiomis teisėmis, o ne gyveno jos šešėlyje kaip per Šaltąjį karą. Kita vertus, tai yra svarbiausio rusų poeto parašyta rusiška pjesė.
Lietuvos teatro kultūroje rusų klasika yra tam tikra architektūrinė dominantė, kaip ir buvusių socialistinių sostinių daugiaaukščiai. Nekrošius, Rusijos Valstybinio teatro meno instituto (GITIS) absolventas, visą gyvenimą dirbo su rusų autorių kūriniais.
Be A. Puškino jo darbų sąraše yra Nikolajus Gogolis, Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis ir, žinoma, Antonas Čechovas. Jis buvo menininkas iš „rusiškojo pasaulio“ pakraščio, ir negalėjo to nejausti. „Stalinukė“, atsiradusi tarp „Godunovo“ dekoracijų – tai režisieriaus pripažįstamas iki galo taip ir neišgyvendintas asmeninis provincialumas.
Štai kaip Nekrošius pradeda epizodą Lietuvos pasienio smuklėje. Šeimininkė, rankose spausdama užkardą, lėtai juda salės link ir verksmingu balsu skaičiuoja žingsnius: „Iki Lietuvos 50 metrų. Iki Lietuvos 40 metrų. Iki Lietuvos 5 metrai. Lietuva!“ Išlydėjusi Otrepjevą, nuovadus ir senolius, moteris vėl paima užkardą ir atbulomis grįžta skaičiuodama: „1 kilometras nuo Lietuvos. 10 kilometrų nuo Lietuvos. 400 kilometrų nuo Lietuvos. Lietuvos nebesimato.“
Ir iš tikrųjų, skaitydami pjesę, į Lietuvą taip ir nepatenkame. Jos vieta – siužeto paraštėse. Panašu, kad Nekrošius yra įsižeidęs dėl Puškino, bet nesibodi pasijuokti iš savo nuoskaudos. Taip, supraskite, viskas iš kompleksų. Nieko negaliu sau padaryti.
„Borisą Godunovą“ režisierius vertina dvejopai: kaip rusišką ir kaip universalų tekstą. Apsišaukėlio žmonės į liaudį kreipiasi ne kaip nors kitaip, bet „Lietuvos piliečiai“. „Taip, šis pasakojimas apie mus, – Nekrošius tarsi sako Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovams, – tačiau kartu ir ne apie mus. Esame priversti kalbėti apie save kitų žodžiais, ir tai yra liūdna.“
Iš rusų kalbos išvertė Andrius Merkevičius
