Drastiškai apkarpytas dėl pandemijos ir karantino festivalis vis tiek kiekvieną vakarą pateikia po intrigą. Pirmadienį jame nuskambėjo estų kompozitoriaus Peterio Vähi Koncerto birbynei ir kameriniam orkestrui pasaulinė premjera, atliekama Adrijos Čepaitės diriguojamo Lietuvos kamerinio orkestro ir birbynininko Vytauto Kiminiaus – tokio žanro kūrinio birbynei šalyje negirdėjome kelis dešimtmečius.
O vakar M.Rubackytė Nacionalinėje filharmonijoje atliko kiek patrumpintą mažai žinomą ir beveik negrojamą „neatrastu Lietuvos perlu vadinamo“ legendinio pianisto L.Godowskio Sonatą e-moll.
Jos nežinojo ir M.Rubackytė, kol vieną vakarą ilsėdamasi po įrašų Paliesiaus dvare elektroninio pašto dėžutėje aptiko laišką nuo Vilniaus festivalio meno vadovės Rūtos Prusevičienės apie sonatą, kurią ji „girdi po pianistės pirštais“.
L.Godowskio kūrinys M.Rubackytę iš karto užbūrė. „Iš muzikos sklido visa apimantis jausmų grožis, jų drama, džiaugsmas, prisiminimai, ašaros, gedulas, šviesa. Visa tai atliepė ir mano išgyvenimus, – prisiminė pianistė, tuo metu gedėjusi Anapilin išėjusios savo mamos.
Vakar ta emocijų vaivorykštė užliejo ir pianistės rečitalio publiką. Ji koncerte taip pat atliko garsiąją Fryderyko Chopino Sonatą Nr. 2 b-moll, su įžymiuoju „Gedulingu maršu“ („Marche funèbre“), paminėdama 210-ąsias kūrėjo gimimo metines.
Šį rečitalį M. Rubackytė planuoja pakartoti gruodžio 2 d. prestižinėje „Salle Gaveau“ Paryžiuje.
