Balerina Olesia Šaitanova – Mirštančioji gulbė ant teatro stogo

„Mirštančiosios gulbės“ šokis – tai dar vienas LNOBT būdas padėkoti visiems, padėjusiems Lietuvai įveikti COVID-19 pandemiją. 

Kijevo valstybinę baleto mokyklą su pagyrimu baigusi ir trejus metus Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje šokusi O.Šaitanova LNOBT trupės nare tapo 2016 m.

Debiutavusi kaip Kitri „Don Kichoto“ premjeroje, per ketverius metus Vilniuje ji parengė daug įsimintinų vaidmenų: buvo Odeta ir Odilė „Gulbių ežere“, Džuljeta „Romeo ir Džuljetoje“, Lenė ir Valytoja „Procese“, Medora ir Gulnara „Korsare“, Gamzati ir Nikija „Bajaderėje“, Mergina „Stebuklingame mandarine“, Žizel to paties pavadinimo balete.

Pokalbį su O.Šaitanova pradėjome nuo „Mirštančiosios gulbės“ kompozicijos istorijos.

– Iš tiesų dažnai tenka aiškinti, kad „Mirštančioji gulbė“ neturi nieko bendra su „Gulbių ežeru“. Šią choreografinę kompoziciją baletmeisteris Michailas Fokinas 1907 m. pastatė garsiajai balerinai Anai Pavlovai pagal prancūzų kompozitoriaus Camille'io Saint-Saënso muziką – Gulbės pjesę iš siuitos „Žvėrių karnavalas“. 

Premjera apstulbino Sankt Peterburgo publiką: pasakojama, kad salė kurį laiką skendėjo tyloje, o po jos nugriaudėjo milžiniškos ovacijos. Tą patį vakarą, publikai prašant, A.Pavlova „Mirštančiąją gulbę“ atliko dar tris kartus.

– Iš pradžių ir M.Fokino kompozicija buvo vadinama tiesiog „Gulbe“. „Mirštančiosios gulbės“ pavadinimas prigijo vėliau, jau po balerinos A.Pavlovos mirties.

Jos mirtis sukrėtė baleto pasaulį. Per viną koncertą Londone dirigentas Constantas Lambertas publikai paskelbė, kad dabar nuskambės C.Saint-Saënso kompozicija „Gulbės mirtis“, dedikuota A.Pavlovai.

Orkestrui grojant, tuščioje scenoje ant juodos uždangos žiūrovai išvydo balerinos pasirodymą imituojantį prožektoriaus spindulio „šokį“...

Po šio jaudinančios dedikacijos M.Fokino choreografinė kompozicija ir buvo pradėta vadinti „Gulbės mirtimi“ arba „Mirštančiąja gulbe“. 

– Šokis ant teatro stogo – viso labo antras kartas, kai man teko garbė atlikti šią kompoziciją. Tačiau galima jį vadinti ir pirmuoju, nes anksčiau rodžiau ne M.Fokino, o kito choreografo – Leonido Jakobsono pagal tą pačią muziką sukurtą miniatiūrą.

Tada man buvo 18 metų, baigusi Kijevo valstybinę baleto mokyklą pradėjau dirbti Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kai viena iš balerinų nebegalėjo pasirodyti trupės rengtame iškilmingame koncerte, man buvo pasakyta, kad per dvi dienas turiu parengti „Mirštančiąją gulbę“.
  
M.Fokino ir L.Jakobsono versijų Gulbės yra ganėtinai skirtingos.  Priešingai nei tradicinėje M.Fokino interpretacijoje, L.Jakobsono pastatyta miniatiūra pasižymi charakteringa „laužytų rankų“ plastika.

Pirmąkart scenoje ją atliko juoda tunika aprengta balerina, todėl L.Jakobsono versijai prigijo „Juodosios gulbės“ pavadinimas. Taip atsirado sąlyginis „Mirštančiosios gulbės“ pastatymų skirstymas į Baltąsias (M.Fokino kompozicijos) ir Juodąsias (L.Jakobsono miniatiūros) gulbes. 

LNOBT nufilmuotame pasirodyme ant teatro stogo matote Baltąją gulbę – tradicinę choreografo M.Fokino „Mirštančiosios gulbės“ versiją. 

Baleto istorikai teigia, kad dvi su puse minutės trunkančio koncertinio numerio choreografinei schemai sukurti M.Fokinui teprireikė keliolikos minučių.

Visa kita – šokį atliekančios balerinos improvizacija. Todėl iki šiol šis trumputis šokis sugeba perteikti kiekvienos šokėjos individualybę. 

– Tikriausiai daugelis dabartinių šokėjų kaip labiausiai įsiminusį pavyzdį  įvardintų genialiąją Mają Pliseckają. Tačiau aš pirmiausiai pagalvoju apie kitą legendinę baleriną – Galiną Mezencevą. Sužavėjo ir matyti Ulijanos Lopatkinos bei Dianos Višniovos pasirodymai. 

Šią kompoziciją šoko ir tokios nuostabios balerinos kaip Galina Ulanova bei Natalija Makarova. Vis dar klesti stereotipas, kad Mirštančiąją gulbę tegali šokti ilgas kojas ir ilgas rankas turinčios balerinos, bet N.Makarovos ūgis buvo 158 cm. Ir jai mažai kas gebėtų prilygti.

– Kartu su projekto kuratoriumi – choreografu Martynu Rimeikiu turėjau vos vieną repeticiją. Ypatingo įkvėpimo pasirodymui suteikė šalia buvusios muzikantės – violončelininkė Aušra Gedžiūtė-Petraitienė ir arfininkė Aistė Baliunytė-Dailidienė.

Šokti pagal gyvai skambančią muziką buvo neįtikėtinas įspūdis. Stengiausi, kad tai pajustų ir siužeto žiūrovai – netgi tie, kurie stebės mane savo telefone.

Norėjau perteikti didingos ramybės ir susitelkimo įspūdį. Pats M.Fokinas yra minėjęs, kad „Mirštančioji gulbė“ nėra šokis kojoms – tai labiau rankų ir viso kūno pokalbis. Ir tai tikrai nėra šokis apie paukštį: pats autorius pabrėžė, kad paukščio imitavimas šokant „Mirštančiąją gulbę“ būtų klaidingas kelias.  

Filmuojant vaizdo siužetą, kompoziciją ant LNOBT stogo nuo pradžios iki galo atlikau keturis kartus. Iš pradžių buvo filmuojamas bendras planas, vėliau kamera skirtingais rakursais sekė mano rankas ir veidą, o paskutinįkart virš manęs kabojo filmuojantis dronas. Vaizdo siužetą parengė LNOBT fotografas Martynas Aleksa.
 
– Turite gerbėjų visame pasaulyje. Kokių atsiliepimų susilaukėte po „Mirštančiosios gulbės“ pasirodymo socialiniuose tinkluose? 

– Nenoriu girtis, bet – taip, sulaukiu žinučių iš įvairių pasaulio šalių. Ypač nudžiugo mano gerbėjai Japonijoje, kurių dėl karantino su gastrolėmis negalėsiu aplankyti šią vasarą, kaip buvo suplanuota. Jie parašė, kad ši „Mirštančioji gulbė“ jiems tapo didžiausia dovana. Netgi pasakojant apie tai jau darosi graudu. 

– LNOBT scenoje pavasarį turėjau šokti „Gulbių ežero“ bei „Romeo ir Džuljetos“ spektakliuose, kurių labai laukiau. Neįvyko ir suplanuota „Žizel“ premjera. Birželį turėjau pasirodyti iškilmingame baleto koncerte Stambule, liepą – Japonijoje, o rugpjūtį buvo numatytos gastrolės San Franciske. Visa tai irgi atšaukta.

Labiausiai man gaila „Romeo ir Džuljetos“ spektaklio Vilniuje, nes jo žiūrėti iš Kijevo turėjo atskristi mano mama. Paskelbus karantiną, ji nuolat keičia lėktuvo bilietus vėlesnėms datoms, kurios vis nukeliamos... Anksčiau rugpjūčio mums greičiausiai nepavyks susitikti. 

– Kaip ir visi šokėjai – mankštinausi. Per Zoom platformą savo namuose bendraudavome su mūsų teatro baleto repetitoriais.

Vėliau ir pati pradėjau internetu vesti baleto pamokas Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivėms – man tai buvo nauja patirtis. Šiam skyriui vadovaujantis Eligijus Butkus mane ir Olgą Konošenko pakvietė vesti pamokas merginoms, o šokėjus Genadijų Žukovskį ir Voicechą Žuromską – vaikinams.

Vėliau panašių pamokų manęs paprašė baleto mokyklos Turkijoje bei Italijoje... Kol kas, žinoma, nesirengiu atsisakyti scenos, tačiau pamažu pradedu tikėti, kad šokio dėstymas galėtų tapti mano ateitimi. 

Be to, per karantiną intensyviai mokiausi lietuvių kalbos. Lietuviškai perskaičiau netgi Lietuvos Respublikos Konstituciją ir atradau joje įdomių dalykų... Taip ruošiuosi valstybinės kalbos egzaminui, kurį ketinu laikyti. 

Beje, pamokas Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleivėms irgi vedžiau lietuvių kalba, o ne angliškai ar rusiškai. Buvo svarbu save išbandyti, nors ir teko atsiprašyti jaunųjų balerinų už kalbos netobulumus.
 
Turėdama laisvo laiko daug knygų perskaičiau tiesiog savo malonumui. Apskritai mėgstu literatūrą. Nemažai naršiau ieškodama sau įdomių dalykų internete. Tik negaliu, kaip kiti, ekrane ramiai žiūrėti baleto pasirodymų, nes iškart norisi atsistoti ir šokti pačiai. 

– Kadangi šio spektaklio repeticijas sustabdė karantinas, kol kas sunku ką nors konkretaus pasakyti. Pagrindinių vaidmenų atlikėjų sąrašus sudarys spektaklio choreografė Lola de Avila, kai vėl galės apsilankyti Vilniuje. Tikimės jos sulaukti liepos mėnesį. 

Ankstesniame „Žizel“ pastatyme LNOBT esu atlikusi pagrindinį vaidmenį, o paskutinįkart „Žizel“ spektaklyje kartu su partneriu Jonu Lauciumi kaip kviestiniai baleto solistai šokome Kijeve. Būtent ten J.Laucius ir debiutavo kaip Albertas. Spektaklis vyko šių metų vasario 16-ąją ir buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti.