Eidamas 77-uosius trečiadienį Anapilin iškeliavo aktorius Gediminas Girdvainis.

Prismindami didį aktorių ir jo legendinį Pinčiuko vaidmenį Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“, publikuojame 2017-aisiais „Lietuvos ryte“ spausdintą Audronės Urbonaitės interviu su Lietuvos kino ir teatro legenda G.Girdvainiu.

Nuo tų laikų, kai Gediminas Girdvainis suvaidino Pinčiuką pirmajame lietuviškame miuzikle „Velnio nuotaka“, praėjo 46 metai. Tada Jaunimo teatro aktoriui buvo vos 30.

Kad ir kur artistas pasirodytų, žiūrovams jis visą laiką buvo rusvaplaukis padūkęs Pinčiukas, o tik vėliau atsimenami kiti puikūs vaidmenys teatre ir kine. 

---

Ne visi žino, kad talentingasis G.Girdvainis ne iš pirmo karto pateko į Teatro fakultetą tuometėje Vilniaus konservatorijoje.

„Režisierius Vytautas Žalakevičius rinko pirmąjį aktorių kursą. Atvažiavau 17-metis iš mažo Žemaitijos miestelio Veiviržėnų ir nepadariau jam įspūdžio. Būčiau dar jaunesnis atvažiavęs stoti, nes į pradinę nudrožiau penkerių, bet antroje klasėje gavau pataisą ir likau kartoti kurso“, – smagiai pasakojo apie savo karjerą 73 metų artistas.

Draugas nusivedė į padavėjų kursus

Grįžti atgal į Veiviržėnus nebuvo ūpo, ir Gediminas labai apsidžiaugė, kai iš jo miestelio kilęs draugas pasiūlė eiti į padavėjų kursus Prekybos mokykloje.

„Tie kursai buvo geri – tikrai ne kiekvienam liurbiui! Mokė ir apie patiekalų sudėtį, ir gaminti, ir kaip su klientais elgtis. Labai greitai supratau, kad restorane labiausiai reikia artistinių gebėjimų ir skraidyti po salę. Kuo daugiau skraidai, tuo daugiau uždirbi!“ – linksmai aiškino G.Girdvainis.

Aktorius sakė, kad tada išmoko ir didžkukulius virti, ir karbonadus kepti, ir serviruoti stalus, ir valgyti pagal etiketo reikalavimus.

„Dėstytojai ten buvo aukščiausio lygio specialistai – iš tų, kur aptarnaudavo Justą Paleckį, tada LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką“, – šyptelėjo aktorius.

Kolegos vadino Voveriuku

Padavėjo praktiką G. Girdvainis atliko Vilniaus oro uosto restorane „Aeroflot“, į kurį galėjo patekti tik bilietus turintys keleiviai. Jų pasitaikydavo visokių – ir linksmų, ir nervingų, priekabių bei viskuo nepatenkintų.

„Buvau labai greitas ir mitrus. Iškart supratau, kad tokiame darbe gali išsilaikyti tie, kurie rūpinsis ne savo, o klientų nuotaikomis ir poreikiais. Lakstydavau nuo stalo prie stalo it vijurkas. Tais laikais restoranuose dirbdavo gerai įmitusios moteriškės auksiniais dantimis, o aš sukdavausi greitai ir stengiausi įtikti valgytojams. Mane praminė voveriuku, tik vadino ne lietuviškai, o rusiškai“, – pasakojo G.Girdvainis.

Jaunas vaikinas gaudavo nemažai kišenpinigių.

„Sykį per Vilnių kažkoks maskvietis važiavo į Druskininkus. Rusų supratimu, meniu turi būti barščiai ir kotletas. Barščių restoranas turėjo, o kotletą – tiktai „Kijevo“.

Ilgai aiškinau jam, koks čia patiekalas, kaip gaminamas. Užsisakė. Patiekiau kvepiantį ką tik pagamintą kotletą ir nuėjau dar kažko atnešti, o grįždamas matau, kad klientas stovi užsilipęs ant kėdės ir iš visų pusių fotografuoja „Kijevo kotletą“. Jis gėrėjosi juo it kokiu meno kūriniu, o paskui klausia: „O kaip jį valgyti?“

Kai paaiškinau, kad pjautų atsargiai, nes karštas sviestas ištrykš, labai man dėkojo ir jautėsi pabuvojęs vos ne spektaklyje“, – juokėsi G. Girdvainis.

Padavėjo darbas vyrui paliko smagių prisiminimų, ir jis niekada nesigailėjo išmokęs gaminti ir tinkamai aptarnauti klientus. G.Girdvainį labai domino ir valgyti atėjusių žmonių tipažai.

Sulaukė klausimo, kodėl nepasiima atlyginimo

Kitas įsiminęs įvykis iš darbo restorane buvo dviejų iš Vokietijos grįžtančių rusų karininkų vizitas.

„Atskrido lėktuvas iš Rytų Vokietijos. Sėda prie stalo du karininkai gurgždančiomis uniformomis. Iki šiol atsimenu, kad užsisakė raudonųjų ikrų, eršketo drebučiuose ir sultinio su frikadelėmis. Mačiau, kad jie gerų manierų ir moka elgtis su įrankiais. Pamoja man ir sako: „Girdėjome, kad lietuviai turi tokio ypatingo gėrimo – „Palangos“ trauktinės. Atnešk mums!“ – prisiminimais dalijosi aktorius.

Gediminas žinojo, kad restorano direktorė rūsyje turi ypatingų gėrimų sandėlį, ir išdrįso paprašyti. Gėrimai būdavo išduodami pasirašius restorano vadovei ir pateikiami tik ypatingiems svečiams.

„Bet ji netikėtai davė visą butelį, nors tie karininkai nebuvo jos pažįstami. Kai valgytojai atsiskaitė, supratau, kad karininkai arbatpinigių man paliko daugiau, negu kainavo jų vakarienė“, – sakė G.Girdvainis.

Neblogai įsitaisęs jaunasis padavėjas net pamiršo nueiti į buhalteriją atlyginimo, kol jam to nepriminė direktorė.

„Kai tapau aktoriumi, dažnai prisimindavau turtingąjį savo gyvenimo laikotarpį“, – pajuokavo aktorius.

Pinigų jaunam vaikinui tikrai užteko, bet po metų jis vis tiek įstojo į Vilniaus konservatoriją ir 1969 metais gavo aktoriaus diplomą.

Broliams ir seserims – istoriniai vardai

Gabumų vaidybai turėjo ir jo brolis Mindaugas. G.Girdvainis augo šešių vaikų šeimoje.

„Tėvelis Pranas, gimęs 1914 metais, buvo kilęs nuo Žemaičių Kalvarijos, kalbėjo tik žemaitiškai, buvo baigęs vos tris klases, tačiau buvo jautrus ir supratingas žmogus, nors iš visų vaikų griežtai reikalavo tikslumo. Jeigu pasakė, už kelių minučių važiuojame šieno grėbt, tai visi žinodavome, kad tada ir reikia būt prie vežimo, o ne už pusvalandžio“, – pasakojo sūnus.

Su mama Petronėle, gimusia 1919 metais, jiedu susilaukė aštuonių vaikų, bet pirmuosius du palaidojo – pirmagimis sūnus gimė negyvas, o antrasis mirė kūdikystėje.

„Tėvai buvo Lietuvos patriotai ir visus vaikus pavadino istoriniais vardais. Antrasis brolis pavadintas Algirdu, tada Vytautas, aš, sesuo Birutė, brolis Kęstutis, Mindaugas ir Gražina“, – pasakojo sūnus.

Iki ištekėdama mama, kilusi iš gausios bežemių šeimos, tarnavo žydų šeimoje ir labai su ja susigyveno. Šeimininkė įkalbėjo savo vyrą, „Trinyčių“ fabriko vadovą, priimti gabią samdinę mokine, o vėliau Petronėlė gavo darbą brolių Fainbergų medvilnės audimo fabrike, Klaipėdoje įkurtame 1923-iaisiais. Prieškariu „Trinyčiai“ buvo didžiausias tekstilės fabrikas Lietuvoje ir vienas moderniausių tokių fabrikų Europoje.

Savo namų Girdvainių šeima neturėjo ir apsigyvendavo ten, kur būdavo vietos apsistoti. Nors Gediminas buvo gimęs Kretingoje, jo vaikystė prabėgo Veiviržėnuose. Ten kolūkis pardavė jiems namą.

„Tėvui buvo paskirta važinėti po kaimus ir rinkti prievolę iš kaimiečių. Būdavo registruojama, kiek kas turi gyvulių, ir renkama natūra. Sakysime, jeigu laikai dvi avis, tau gali būti paskirta per metus valstybei atiduoti kilogramą vilnos. Iš tų, kurie turėdavo daug vaikų, tėvas stengdavosi imti duoklės mažiau ir užrašydavo, kad atidavė, o paskui bandydavo sutvarkyti tas sąskaitas kolūkio raštinėje, kad galai sueitų“, – pasakojo G.Girdvainis.

Iš vaikystės Gediminas prisimena baisią scena, kai pokario metais prie Veiviržėnų sinagogos, atremti nugara į sieną, buvo susodinta 11 negyvų partizanų, tarp jų ir viena moteris.

Kitas prisiminimas – didžiulis sinagogos gaisras, nušvietęs visą apylinkę.

Apie teatrą sužinojo mokykloje

Kai kaimuose prasidėjo melioracija ir daug žmonių buvo iš vienkiemių perkelti į miestelį, vietinė mokykla išsiplėtė.

„Mokykloje ėmė dėstyti toks mokytojas Vilkys. Jo vardo jau nebeprisimenu, bet būtent jam esu dėkingas, nes jo dėka atradau teatro magiją. Tas mokytojas šventėms ėmė rengti poetinius montažus, statyti intermedijas. Pamatė, kad man gerai sekasi, ir jau nebepaleido.

O dar didesnis stebuklas, kad šeštadieniais ir sekmadieniais kolūkyje mokiniams duodavo darbo ir už tai atsilygindavo kelione. Duodavo mašiną, kuri veždavo į Klaipėdos dramos teatrą mokinius žiūrėti spektaklių. Niekada nepamiršiu, ką pirmą kartą jaučiau kylant teatro uždangai ir koks stebuklas buvo scena!

Dekoracijos teatre tais laikais būdavo įspūdingos – atsidurdavau nežemiškame pasaulyje. Todėl man iki šiol nepriimtinas skurdus daugelio dabartinių spektaklių scenos minimalizmas“, – kalbėjo aktorius.

Nemigo naktys su žmona iki ryto

Su aktore Kristina Andrejauskaite, savo žmona, G.Girdvainis susipažino kūrybinėje stovykloje, o paskui juos suvedė darbas Šiaulių dramos teatre.

„Ar sunku vaidinti su žmona viename spektaklyje?“ – pasiteiravau.

„Iš pradžių buvo sunkoka, nes atėjome iš skirtingų mokyklų. Ji vaidino Kaune pantomimoje, į Šiaulius atėjo iš ten. Mano patirtis buvo kitokia, susiderinti visada reikia laiko. Tačiau apskritai aš esu labai laimingas, kad šeimoje esame du aktoriai“, – kalbėjo G.Girdvainis.

„Kur tie privalumai? Maniau, kad aktoriai konkuruoja, kuris pranašesnis...“ – suabejojau.

„Visai ne: nėra nei konkurencijos, nei priekaištų, nes abu žino, ką jaučia aktorius po spektaklio, koks šlapias ir išvargęs po jo išeina. Puikiai supranti, kodėl užtruko, kodėl nusiminus arba atvirkščiai – labai laiminga. Kai ji vaidindavo, po spektaklio visada važiuodavau parsivežti, nes suprasdavau, kokia ji pavargusi“, – sakė aktorius.

G.Girdvainis prisipažino, kad jų gyvenime yra buvę daugybė naktų, kai su žmona po spektaklių sėdėdavo namų virtuvėje iki paryčių ir nagrinėdavo kiekvieną pasirodymo sakinį, emociją ir detalę.

„Sėdime, šnekame apie spektaklį. Šitas buvo gerai, o ten, žinai, buvo galima kitaip suvaidinti... Staiga žiūrim, kad jau penkios ryto, cigarečių pakelis tuščias, o mudu abu virtuvėje vis dar „režisuojame“ ir „mėsinėjame“ jau įvykusį spektaklį. Vis dėlto būdavome laimingi, nes virtuvėje vykdavo dviejų profesionalų pokalbis, svarbus abiem“, – pasakojo G.Girdvainis.

Laimingi, kad duktė netapo aktore

„Kodėl jūsų duktė Jurga nesirinko aktorės profesijos?“ – pasiteiravau.

„Labai gerai, kad nesirinko. Moterims teatre labai sunku. Jos bijo susilaukti vaikų, išeiti dekretinių atostogų, nes tai reiškia, kad iškrisi iš repertuaro ir nežinia, ar režisieriai duos vaidmenų, kai grįši.

Būkime atviri: įžeisi režisierių – gali „nepastebėti“ tavęs mėnesių mėnesius. Jaunoms kolegėms sakydavau: gimdykite vaikus – tikrai būsite laimingos, o teatras nebūtinai suteiks laimę“, – prisipažino G. Girdvainis.

„Kokie dalykai jums svarbūs dabar?“

„Dar vaidinu Nacionalinio dramos teatro spektaklyje A. Čechovo „Dėdė Vania“ ir T. Słobodzianeko „Mūsų klasė“, turiu vaidmenų Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Bet kartais sau pasakau: „Gediminai, sėsk, rask laiko pasikalbėti su pačiu savimi. Kiekvienam to reikia, kad gyvenimas neapgautų“, – nusijuokė legendinis Pinčiukas iš „Velnio nuotakos“.