Pasaulyje pradėjus plisti koronavirusui 63 metų A.Žigaitytė apstulbo suvokusi, kad jos kūrinio „Puota maro metu“, kuris buvo pastatytas 2005 metais, veikėjai dainavo apie jausmus, kuriuos patiriame pastaruoju metu.
– Net minties nekilo, kad operoje vaizduojami įvykiai galėtų persikelti iš vaizduotės į tikrovę, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo A.Žigaitytė. – Tuomet man norėjosi sustabdyti žmones ir paraginti susimąstyti, kokie mes trapūs, paskatinti labiau branginti vienam kitą.
Jau tuomet mes skubėjome, bet kur kas lėčiau nei prieš įsisiautėjusią pandemiją.
Pirmąją karantino dieną mirė mano vyro tėvas Juozas Nekrošius. Ėjo gatve ir parkrito – ištiko infarktas. Mes vieni pirmųjų artimąjį laidojome karantino sąlygomis – be žmonių, su kaukėmis, laikydamiesi atstumo.
Tai, kas atrodė kažkur labai toli, tiesiogiai palietė mūsų šeimą. Privalėjome dėl pareigos nugalėti baimę.
Tuomet iš karto prisiminiau savo kūrinį ir net pagalvojau, kaip jis dabar tiktų.“
– Ar planuojate dar kartą pastatyti šią operą?
– Šiais laikais planuoja ne kūrėjai, o įstaigų vadovai. Prieš penkiolika metų įvykusią premjerą vadinu stebuklu.
Tytuvėnų ir Kristupo vasaros festivaliuose tai galėjo įvykti tik daugybei žmonių parodžius gerą valią ir entuziazmą.
Trys chorai, jungtinis orkestras, pučiamųjų kvintetas, birbynių oktetas ir visa kūrybinė grupė keturias dienas repetavo – tada parodė tris premjerinius spektaklius veltui arba už minimalų atlygį.
Kultūros rėmimo fondas tuomet skyrė 8 tūkstančius litų, rėmė Šiaulių savivaldybė, Tytuvėnų seniūnija ir vienuolynas.
Atsimenu, vieno žmogaus maitinimas kainavo 50 centų, o gyvenome nemokamai Žemės ūkio mokykloje.
Pats seniūnas rūpinosi rekvizito paieška. Pagrindinę partiją atliko tuometis kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas, kuriam pareigos neleido gauti honoraro.
To pakartoti viena tikrai nepajėgčiau.
Bet jei per keturias repeticijų dienas pastatėme operą „laukuose“, dabar su profesionaliais kolektyvais nesunkiai įgyvendintume tikrąją kūrinio partitūros versiją simfoniniam orkestrui, mišriam ir vaikų chorams, trims solistams.
– Ar prieš penkiolika metų žmonės suprato, kad žiūri operą apie marą?
– Po premjeros Joniškio bažnyčioje nešiau natas į automobilį.
Buvo jau tamsu. Išvydusi trijų vyriškių siluetus išsigandau. O jie priėjo prie manęs ir pradėjo aiškinti, kad niekada neužmirš, kaip juos nustebino moteriškė, kitaip tariant, aš.
Nemanau, kad žmonės galvojo apie konkrečią epidemiją. Svarbiau buvo kas kita – kaip ir kiek mus palaužia netektys, ligos, negandos.
– Ar tai, kas vyksta Lietuvoje dabar, panašu į tai, ką pavaizdavote operoje prieš tris dešimtmečius?
– Mirties akivaizdoje perkainojamos vertybės. Tai – amžina tema.
Akistatą su mirtimi išgyvena ir jaunas, ir senas, ir gyvenęs iki mūsų, ir mūsų dienomis.
Vieni bijo mirties, bėga nuo jos skęsdami orgijose ir nešvankybėse, kiti ieško išsigelbėjimo tikėjime ir artimo meilėje, treti pasiaukojamai slaugo ligonius.
Niekas nepasikeitė: juk ir šiandien daugybė žmonių taip elgiasi. Tad drįstu manyti, kad mano sukurtų veikėjų jausmai yra tokie patys.
– Kitas jūsų šios operos pavadinimas – „Praregėjimas“. Ar tikrai po įvairių nelaimių, pandemijų žmonės praregi?
– Emocinio sukrėtimo metu praregime ir pradedame gyventi tarsi pažindami pasaulį iš naujo. Akistatoje su mirtimi keičiasi vertybės. Juk mūsų dienomis staiga pasikeitė požiūris į gydytojų, slaugytojų darbą, pinigai nebeteko prasmės – kur kas svarbiau bendrystė.
Tiesa, ar pastebėjote – visi ieško to, kas teikia ramybę, atitraukia nuo slogių minčių.
– „Puotos maro metu“ siužetas – universalus. Kaip suradote žodžius savo muzikai?
– Libretus savo operoms dėlioju tarsi mozaiką. Šis veikalas atsirado kaip Requiem mirus mamai, kurios netekties skausmą sustiprino netrukus prasidėję įvykiai, dabar vadinami 1991 m. sausio 13-ąja.
Ieškojau veiksmo fabulos ir radau Aleksio Churgino verstą Aleksandro Puškino dramą „Puota maro metu“. A.Puškinas savo ruožtu rašė ją pagal škotų poeto Johno Wilsono poemą „Maro miestas“.
Veiksmą perkėliau į Lietuvą ir skyriau Tytuvėnų vienuolyno fundatoriui Andriui Valavičiui (apie 1570–1614). Jis skaudžiai išgyveno savo pirmosios žmonos Marijos netektį, jos palaikus perkėlė į Tytuvėnų vienuolyną ir išreiškė valią būti palaidotas šalia antrosios žmonos Kotrynos.
Taip pat panaudojau Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščius ir liturginius tekstus.
Man buvo svarbu, kaip žmonės išgyvena artimojo mirtį.
– Kuo baigiasi jūsų opera?
– Opera baigiasi skambančiais varpais. Ant Tytuvėnų bažnyčios didžiojo varpo liemens lotyniškai užrašyta: „Šlovinu tikrąjį Dievą, šaukiu liaudį, suburiu dvasininkus, apraudu mirusius, marą nuginu, šventes puošiu“.
Tuos žodžius aš įtraukiau į operos siužetą – operos metu tas varpas pradėjo skambėti.
Vilniuje to nepavyko pakartoti – zakristijonas buvo išsivežęs raktą.
Opera sukurta pagal A.Puškino dramą
Opera „Puota maro metu“, arba „Praregėjimas“, buvo sukurta 1990 metais pagal A.Puškino dramą „Puota maro metu“. Kompozitorė A.Žigaitytė pati sukūrė libretą – įterpė V.Mykolaičio-Putino eilėraščių, liturginių tekstų.
Opera buvo pastatyta 2005 metais ir parodyta tris kartus – Joniškio bažnyčioje, Tytuvėnų vienuolyne per muzikos festivalį ir Vilniaus universiteto P.Skargos kieme priešais Šv.Jonų bažnyčią moterų suvažiavimo proga.
Dirigavo M.Pitrėnas, dainavo V.Prudnikovas, A.Krikščiūnaitė ir S.Martinaitytė, solo saksofonu grojo P.Vyšniauskas, birbyne – E.Ališauskas, klavišiniais – A.Eitmanavičiūtė, mušamaisiais – P.Giunteris ir A.Zimblys.
Dalyvavo Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“, Klaipėdos muzikos centro kamerinis choras „Aukuras“ ir Šiaulių berniukų choras „Dagilėlis“, Klaipėdos muzikinio teatro baleto grupė, Tytuvėnų festivalio orkestras.
