33 metų V.Keras – išskirtinė figūra šalies muzikos padangėje. Jo įrašyti albumai net keturis kartus figūravo tarp nominuotų prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui. Maždaug pusę iš šimto jo įrašytų plokštelių galima rasti tarptautiniuose kataloguose.
Viliaus kompetencija pasikliovė ir viena garsiausių savo kartos dirigenčių Mirga Gražinytė-Tyla įrašydama pirmuosius savo diskus legendinei „Deutsche Grammophon“ kompanijai.
Vilniečio diskografijoje – keturi orkestro „Kremerata Baltica“ albumai, tiek pat Gidono Kremerio su kameriniais ansambliais bei solo įrašytų, keliolika Niujorko „Metropolitan Opera“ artistų su Kauno miesto simfoniniu orkestru įdainuotų diskų.
Negana to, V.Keras su savo žmona ir kolege Aleksandra Keriene sumanė Nacionalinės filharmonijos skaitmeninę salę, kuri karantino dienomis padeda muzikos mėgėjams malšinti gyvų koncertų alkį. Pora nuolat pildo salės repertuarą naujais įrašais.
– Jūsų vardas muzikos leidėjams ir atlikėjams jau tapo įrašų kokybės garantija. Pernai du jūsų įrašyti albumai – JAV tenoro Stepheno Costello ir M.Gražinytės-Tylos – buvo nominuoti JAV garso įrašų akademijos apdovanojimui „Grammy“. Ar tiesa, kad karjerą pradėjote kaip fleitininkas?
– Fleita grojau tiktai mokykloje, nes mokiausi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, kurioje buvo sustiprinta muzika. Šią mokyklą iki šiol miniu geru žodžiu. Ją baigęs iš karto įstojau į garso režisūrą Kauno technologijos universitete, nes tada jau domėjausi garso įrašymo technika ir būdais.
Tai yra ir mano tėčio aistra, nors jo, statybos inžinieriaus, profesija lyg ir neturi nieko bendra su garsu. Apskritai mūsų veikloje svarbiausia daug klausytis muzikos ir taip lavinti klausą, o kartu ir smegenis. Tėtis šiuo atžvilgiu yra toli pažengęs, turi puikią klausą. Labai pasitikiu juo, kaip savo įrašų vertintoju.
Beveik dvylika metų darbuojuosi šioje srityje. Susivieniję su Aleksandra, kuri tapo ir mano žmona, prieš aštuonerius metus įsteigėme kompaniją „Baltic Mobile Recordings“.
Mes labai mėgstame muziką, tad neapsiribojame darbinių įrašų klausymu. Tarkime, mano asmeninėje fonotekoje vyrauja net ne akademinė muzika, o elektropopas, rokas, džiazas. Turbūt neįmanoma surinkti visų plokštelių, kurias norėčiau turėti. Bet tai ne kolekcionavimas – greičiau tik tėčio kolekcijos pildymas.
– Kai išgarsėjote, turbūt tapote itin paklausūs savo versle?
– Nepasakyčiau, kad tai verslas, gal labiau menas. O užsakymų mums niekada netrūko, daug dirbame užsienyje. Kartais tenka daryti virtinę įrašų – iškeliauti ilgiau kaip mėnesiui, keisti žemynus, laiko juostas.
Šiuo metu montuojame seno partnerio Leipcigo „Gewandhaus“ orkestro naujus įrašus, eilės montažinėje laukia nauji „Kremerata Baltica“ įgrojimai, Vincenzo Bellini opera „Il Puritani“, įrašyta Kauno simfoninio orkestro su „Metropolitan Opera“ bei lietuvių artistais, ir daugybė kitų įrašų.
– Kauno miesto simfoninis orkestras turbūt ryškiausiai atskleidė jūsų gebėjimus – trys su juo įrašyti albumai sulaukė JAV garso įrašų akademijos dėmesio.
– Šis orkestras mums su Aleksandra atvėrė operinio vokalo žvaigždyną, neįkainojamas pažintis. Nežinau, kiek žmonių pastebėjo ir įvertino Kaune vykstančius stebuklus: čia kasmet įamžinti savo meno atvyksta po 4–5 „Metropolitan Opera“ solistus! Tai istoriniai darbai – apie juos turi žinoti visi.
Pridėjau ranką prie visų Kauno simfoninio orkestro ir operos žvaigždžių albumų, kuriuos išleido JAV kompanija „Delos Music“. Trys iš jų – JAV tenorų Lawrence’o Brownlee ir Stepheno Costello bei Giuseppe Verdi operos „Rigoletas“ su Dmitrijumi Chvorostovskiu – buvo nominuoti „Grammy“.
JAV garso įrašų akademija ne visada nominuoja garso režisierius, o už „Rigoletą“ buvome nominuoti būtent mes su Aleksandra. Tai prilygo stebuklui. Operos žanras – vienas sudėtingiausių įrašų garsininkams. Jis reikalauja daug technikos ir labai daug laiko įrašams sutvarkyti.
– Technikos tobulėjimui turbūt nėra ribų, tad galima užsikrėsti ir jos kaupimo manija?
– Galima, bet ar verta? Mes turime kelis aparatūros komplektus, kurie atsipirks dar nežinia kada. Visur keliaujame su savo technika – nuomojamės nebent sunkius, nedidelės vertės mikrofonų stovus, kuriuos vežtis būtų brangiau.
Savo bagažu nelabai išsiskiriame iš kitų keleivių – jis tik du ar tris kartus didesnis. Esame gana mobilūs, dėl to ir savo kompaniją pavadinome „Baltic Mobile Recordings“. Kartais vienu metu su Aleksandra traukiame į skirtingus pasaulio taškus.
Mums nelabai reikia ir savo patalpų. Stabiliausios mūsų darbo vietos yra Nacionalinės filharmonijos ir Paliesiaus dvaro įrašų studijos. Pastaroji – bendras „Baltic Mobile Recordings“ ir Paliesiaus dvaro projektas, pamažu įsitvirtinantis kaip muzikantų rezidencija.
Čia, pasislėpę nuo išorinio pasaulio, supami tylos ir gaudami paslaugas nuo SPA iki aukščiausios klasės restorano, muzikantai kartu gali daryti įrašus. Paliesiaus dvaro studijoje albumus jau įrašinėjo smuikininkas G.Kremeris, violončelininkas Aleksandras Kniazevas, pianistė Mūza Rubackytė ir kvartetas „Mettis“, kiti žinomi muzikai.
Ši vieta patenkintų ir išrankiausių garsenybių įnorius. Galėčiau ją palyginti su Peterio Gabrielio „Real World Studios“ Anglijos glūdumoje, kur aplinkui – tik žolė ir medžiai. Ten įrašinėjome NIKO albumą.
Per savo keliones tokių rezidencijų matėme vos vieną kitą. Netrukus Paliesiaus studiją pristatysime ir interneto svetainėje.
– Kaip jums kilo idėja įsteigti pirmąją Baltijos šalyse skaitmeninę koncertų salę?
– Parsivežiau ją iš praktikos Berlyno filharmonijoje, kuri tokią salę seniai turi.
Aišku, pradžia buvo sunki. Kai filmuojami gyvi koncertai, technika turi būti nedidelė ir labai subtili, kad jos nesimatytų, o kartu užtikrinanti nepriekaištingą garso ir vaizdo kokybę.
Garso atžvilgiu, sakyčiau, visada buvome aukštumoje, bet išmokyti videokomandą dirbti pagal pasaulinius standartus reikėjo labai daug laiko.
Tačiau šiandien mūsų virtuali salė ir garsu, ir vaizdu prilygsta Berlyno filharmonijos.
Kasdien ji tampa vis aktualesnė, o dabar reikalinga kaip niekada. Čia keliame įdomiausių Filharmonijos koncertų įrašus, kuriuos suplanuojame maždaug sezonui į priekį.
– Įdomu, kaip jūs vertinate savo profesijos požiūriu būsimosios koncertų salės perspektyvas?
– Jos priklausys nuo salės paskirties. Gera salė negali turėti kelių paskirčių. Man teko dirbti įvairiausiose vietose – nuo arenų iki gerų natūralios akustikos salių. Lankiausi ir kintamos akustikos salėse, kur įrašinėti muziką visada sudėtinga, nes reikia papildomo personalo paslaugų.
Neakademinės muzikos salių Lietuvoje yra apsčiai, o tinkamos akademinei muzikai, kurioje būtų galima daryti įrašus, – nė vienos. Gėda ir graudu. Latviai tokias turi keturias, lenkai – daug.
Salės kūrėjams – prizas už išmanumą
Trečius metus veikiančioje Nacionalinė filharmonijos skaitmeninėje salėje šiuo metu yra apie 60 įrašų iš koncertų. Juose įamžinti Filharmonijos kolektyvai, premjeros, Lietuvos ir užsienio dirigentų, solistų debiutai ir vizitai.
Naujausi įrašai daryti dar šį sezoną po Filharmonijos didžiosios salės atnaujinimo. Jie kviečia prisiminti kovo 7 d. įvykusį Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) ir dirigentės G.Šlekytės koncertą, kuriame skambėjo J.Brahmso ir R.Wagnerio kūriniai, bei sausio 19 d. vakarą su M.Pitrėno diriguojamu LNSO ir pianistu L.Geniušu, atlikusiu S.Rachmaninovo Antrąjį koncertą.
Už scenos perkėlimą į skaitmeninę erdvę Nacionalinė filharmonija praėjusių metų pabaigoje buvo įvertinta Lietuvos verslo konfederacijos rengiamame konkurse „Metų paslauga 2019“ – jai atiteko Metų išmaniojo sprendimo viešajam sektoriui apdovanojimas.
