Pačioje mūsų pašonėje, Liepojos koncertų salėje „Lielais dzintars“, Velykų išvakarėse – balandžio 11-osios vakarą – koncertavo žinomas latvių pianistas Andrejus Osokinas.
Jo rečitalis tuštutėlėje „Didžiojo gintaro“ koncertinėje erdvėje buvo dovana melomanams gražiausios pavasario šventės proga. Pianistas atliko specialiai Velykoms sudarytą programą su Johanno Sebastiano Bacho, Claude’o Debussy ir Ludwigo van Beethoveno kūriniais.
Koncertas buvo tiesiogiai transliuojamas internetu ir, pasak organizatorių, sulaukė šimtų žiūrovų dėmesio visame pasaulyje.
„Tai buvo fantastiškas nuotykis, ačiū! Dėkoju visiems, prisidėjusiems prie mano pirmojo solinio koncerto internetu! Jaučiau jūsų emocijas, meilę, energiją!“ – po pasirodymo emocijų neslėpė A.Osokinas ir dėkojo Liepojos koncertų salei už idėją tęsti didelius, rimtus koncertus, „nepaisant jokių kliūčių“.
Šis koncertas dar kartą parodė, kad Latvijos klasikinės muzikos scena nestokoja gerų sumanymų ir sumanaus jų įgyvendinimo.
Trisdešimt šešerių A.Osokinas yra vienas pagrindinių Latvijos jaunesniosios-vidurinės kartos pianistų. Mūsų publikai jis nėra gerai žinomas, tačiau plačiai koncertuoja ne tik Latvijoje, bet ir užsienyje – Vokietijoje, Izraelyje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kitur.
Jis yra vienas iš vadinamosios trijų Osokinų dinastijos: jo tėvas Sergejus Osokinas bei jaunesnysis brolis Georgijus Osokinas taip pat yra pianistai. Baigęs Latvijos muzikos akademiją (savo tėvo klasę) išvyko tęsti mokslų Trinity muzikos koledže Londone, o vėliau – Karališkojoje muzikos akademijoje (pas Hamishą Milne‘ą), kurios asocijuotu nariu dabar yra.
A.Osokinas yra prestižinių konkursų, tokių kaip Tarptautinis Karalienės Elžbietos pianistų Briuselyje, Tarptautinis Arturo Rubinsteino pianistų Tel Avive, Long-Thibaud Paryžiuje, Tarptautinis Lydso pianistų ir kt., laureatas.
Pasak „The Independent“, A.Osokinas pasižymi „hipnotizuojančia asmenybės trauka, plačia ir ekspresyvia garsinių spalvų palete bei nepaprastai įtikinama skirtingų muzikos stilių pajauta“.
Pianistas koncertavo su Belgijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Prancūzijos radijo filharmonijos orkestru, Mančesterio simfoniniu orkestru „Hallé“, Londono filharmonijos orkestru, Dublino nacionaliniu simfoniniu orkestru, „Kremerata Baltica“, Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant serui Markui Elderui, Vladimirui Fedosejevui, Marin Alsop, Jurijui Simonovui, Boianui Videnoffui, Pablo Mielgo, Andriui Pogai, Jamesui Juddui ir kt.
Tarp A.Osokino scenos partnerių – žymios latvių atlikėjos: operos solistės Marina Rebeka ir Inese Galante, smuikininkė Kristinė Balanas ir violončelininkė Margarita Balanas.
A.Osokinas rengia koncertus tokiose salėse kaip Berlyno filharmonijos didžioji salė ir „Konzerthaus Berlin“, Frankfurto „Alte Oper“, Milano „La Verdi“ salė, Londono „Wigmore Hall“, Paryžiaus „Opéra Comique“ ir kitur.
Žinoma, koncertuoja ir Rygos Didžiosios gildijos salėje, kurioje pianistą ir teko išgirsti šių metų vasario 8 d. koncerte, skirtame L.van Beethoveno (1770–1827) metams.
Koncerte skambėjo L.van Beethoveno Bagatelės Nr.5 Es-dur ir Nr.6 G-dur (op. 126), Fantazija g-moll (op. 77) ir klasikų klasika – „Mėnesienos“ sonata cis-moll Nr.2 (op. 27, Sonata quasi una Fantasia).
Taip pat A.Osokinas paskambino Wolfgango Amadeus Mozarto Fantaziją c-moll (KV396) ir Roberto Schumanno Fantaziją C-dur (op. 17) bei pristatė Beethoveno metams skirtą premjerą – Andrio Dzenyčio kūrinį „Without the Moon. Dedication to Beethoven“ (2020).
Beje, A.Dzenytis 2003 m. baigė kompozicijos studijas pas Osvaldą Balakauską Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Buvo smalsu po daugelio metų vėl išgirsti šio autoriaus muziką, tik šį kartą ne Vilniuje, o Rygoje.
Pianistas pasirodė kaip labai atidus autoriniam tekstui muzikos interpretatorius. Iš tiesų klasicistinis repertuaras, kaip pagrindinis koncerto programos akcentas, nėra itin dažnas svečias pianistų rečitaliuose, bent jau pas mus.
Nors esama puikių išimčių, koncertų salėse dažniau skamba chrestomatinių „pianistinių“ autorių – Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto, Sergejaus Rachmaninovo opusai. Tai nėra blogai, tačiau sugrąžinimas prie klasikos Rygos koncerte tapo savotišku estetinės higienos patyrimu.
L.van Beethovas, W.A.Mozartas ir netgi R.Schumannas ekspresijos prasme yra santūresni, tarsi „objektyvesni“ – ypač Vienos klasikai – už minėtų romantikų audringus polėkius. Techniniu požiūriu L.van Beethovas ir W.A.Mozartas yra tie kūrėjai, už kurių natų, kaip sakoma, „nepasislėpsi“: atlikėjas turi pademonstruoti savo visą aukštąjį pilotažą ir sykiu nepamiršti muzikalumo. Čia svarbu skirtingų nuotaikų ir skambesio spalvų esamuose rėmuose paieškos.
A.Osokinui pavyko sudominti publiką savo interpretacija – buvo įdomu sekti jo atlikėjišką mintį. Savo ruožtu, A.Dzenyčio kūrinys gražiai įsiliejo į visumą ir drauge ją praplėtė, praturtino šiuolaikine perspektyva.
A.Osokino koncertas dar kartą paliudijo aukštą kaimynų muzikinę kultūrą. Tai nebuvo išskirtinis kokio nors festivalio ar proginis koncertas, tiesiog – gero pianisto rečitalis filharmonijos erdvėje šeštadienio vakarą.
Tačiau turbūt ne veltui koncertas sulaukė pilnos salės žiūrovų: jame buvo visi aukšto meninio ir, sakyčiau, intelektualinio lygio elementai – puikus atlikėjas, įdomi programa, kurioje derėjo ir klasika, ir naujo, specialiai šiai programai sukurto kūrinio premjera. Kultūringas vakaras kultūringame mieste.
