Langai dužę, atsirado skersvėjis, darosi šalta… Taip norėtųsi prisiglausti vienam prie kito, kad būtų saugiau, kad būtų šilčiau, bet ir tai darant bent akimirksnį tampa nejauku: o kas jeigu?..“ – svarstė Alytaus miesto teatro aktorė ir režisierė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė Andra Kavaliauskaitė.
Birželio 1-ajai, Tarptautinei vaikų gynimo dienai ji rengia spektaklio premjerą paaugliams „9.18“, kurią pristatys gyvai arba virtualiai. Prie spektaklio kūrybos proceso ji kviečia prisijungti visus norinčius Lietuvos paauglius (N-16).
– Kai kurie teatrai savo spektaklių įrašais dalijasi internete: repeticijos sustojusios, niekas nežino, kada bus galima grįžti į sceną ir tęsti pradėtus būsimų premjerų darbus. Kaip šių dienų kontekste jaučiasi kuriantysis?
– Aš pati šį laikotarpį priimu kaip stiprų ženklą mums visiems sustoti. Nebelėkti aklai. Tai puikus laikas atsimerkti ir pamatyti ne tik šalia esančius, kuriuos per skubą pamiršdavome, bet ir patį save. Labai noriu tikėti, kad visą šį laikotarpį po šimtmečio mūsų proanūkiai įvardins, kaip sukrečiančią pasaulinę dovaną, kuri nuo žmogaus aklos sielos nuplėšė raiščius.
Ir ši Teatro diena kitokia. Ją priimu taip pat kaip dovaną. Labai stipriai ilgiuosi tų, su kuriais kartu einame pas žiūrovą, žiūrovų… Ir tas ilgesys toks gražus. Labai laukiu momento, kai grįšime į scenas, kai pamatysime vienas kitą ir kartu galėsime įkvėpti švaraus oro.
Tad šią dieną norisi kalbėti ne apie nuveiktus darbus, ne apie tai, kas pasiekta, kur sukurta, norisi kalbėti apie tai, kas daroma ir ką per šį laiką galime sukurti kartu. Kūrybos, atviro bendravimo alkis niekur nedingo. Jis tapo dar stipresnis. Būtent šis alkis mane atvedė ten, kur dabar esu.
– Spektaklis „9.18“ – trečioji Jūsų sumanyto socialinio triptiko, gvildenančio nutylimas, bet itin sudėtingas ir skaudžias problemas, dalis. „SEEN“ kalbėjo apie valgymo sutrikimus ir kūno kultą, „KI(t)OKIA“ atskleidė ankstyvo nėštumo, abortų temą. Visos šios problemos lydimos aplinkos patyčių ir visuomenės noro jų nematyti, nepastebėti. Kokią temą atvers „9.18“?
– Apie neišmylėtus vaikus. Šiandien taip norisi kalbėti šviesiai, apie tyrus ir jaukius dalykus, bet kuriant naują spektaklį iš paauglių išgirdau tokių istorijų, kuriomis sunku patikėti. Jos vyksta šalia mūsų beveik kiekvieną dieną.
Aš suprantu, kad šiandien pagrindinė ir pasaulinė tema yra viena, ja mes esame sujungti ir suvienyti, bet noromis nenoromis mintimis grįžtu prie kalbintų paauglių: kaip jiems dabar? Ar jie turi su kuo pasikalbėti? Ar tikrai šiandien kreipsis pagalbos, jeigu ir vėl šeimoje kils smurto banga? Juk uždaromos durys ne tik tų namų, kuriuose jauku ir saugu.
– Smurtas, patyčios, kurias vaikas patiria iš artimiausių žmonių ir dar aplinkoje, kurioje turėtų jaustis saugiausias – savo namuose, greičiausiai vaiko sielą drasko dar skaudžiau ir išmuša iš po kojų bet kokį pasitikėjimo pasauliu pamatą?
– Taip, ir neretam tai palieka amžinus randus.
– Kodėl šįkart pasirinkote būtent tokią temą?
– Keliaudama su monospektakliu „Seen“ po Lietuvos mokyklas, mažuosius ir didžiuosius mūsų miestus, sutikau išties nemažai paauglių, kurie prieidavo, apkabindavo ir atvirai kalbėdavo apie tai, kas juos neramina, kas jiems skauda, kas jiems padeda eiti į šviesą ir nepasiduoti.
Ne vienas klausė, ar parašysiu knygą, ar sukursiu spektaklį viena ar kita tema. Ir tai, kad šiuo metu kuriame apie neišmylėtuosius nėra atsitiktinumas: po spektaklio vienas vaikinas kantriai laukė, kol merginos, apkabinusios mane, išsiskirstys, tuomet atsargiai priėjo ir virpančiu balsu paklausė, ar kalbėsite apie prievartaujamus vaikus.
Tąkart sustingau, nes jau buvau pasitvirtinusi būsimo spektaklio temą ir ji buvo būtent ši. Tik nemaniau, kad kūrybine komanda taps patys paaugliai, o pjesė bus kuriama iš jų tikrų istorijų. Šįkart nesiremsiu pripažintų pasaulio kūrėjų literatūrine medžiaga – remsiuosi tikru gyvenimu, kurį gyvena mūsų laukų ir betono vaikai.
– Nė neįsivaizduoju, kiek jūsų minėtam berniukui reikėjo drąsos prieiti ir užduoti šį klausimą. Vis tik mūsų visuomenėje mergaitės labiau linkusios dalintis savo išgyvenimais, o berniukai tarsi Spartos kariai turi būti tvirti it plienas.
Kaip manote, ar tai, jog šis berniukas išdrįso prieiti ir taip prisipažinti, kad ši tema jam svarbi, gali reikšti geruosius pokyčius: mūsų vaikai tiki nesantys vieni su savo bėdomis, jie žino, kad yra žmonių, galinčių jiems padėti, todėl yra pasiryžę atvirai kalbėti ir kovoti už save?
– Mane taip pat nustebino, kad didžioji dalis man atsivėrusiųjų buvo vaikinai. Tai, kad vaikai, paaugliai atvirai kalbasi, nori dalintis savo patirtimis, rodo gražius ženklus.
Vienas jų, paklaustas, kodėl ryžosi su manimi pasikalbėti, atsakė: „Noriu, kad mano istorija kam nors būtų įrodymas, kad ir tai yra ištveriama. Tikiu tuo, ką darote (jis matė mano abu monospektaklius), ir žinau, kad padarysite viską, jog mūsų siunčiama žinia (NIEKAS NETURI TEISĖS MŪSŲ SKRIAUSTI) pasiektų tuos, kurie yra mūsų situacijoje, kai kurie – vis dar esame.“
Esu kiekvienam be galo dėkinga. Kiekvienam…
– Smurto bei prievartos prieš vaikus artimoje aplinkoje problema greičiausiai turėtų rūpėti ne tik šių vaikų giminaičiams, kaimynams, mokytojams, bet ir mums visiems. Kaip manote, kuo rizikuoja visuomenė, ignoruodama šią bėdą?
– Ji gali ir toliau plisti, keliauti iš kartos į kartą. Didžiuojuosi kiekvienu, kuris, sukaupęs turimas jėgas, bando sustabdyti giminėje tarsi užkoduotą smurto virusą. Ir tokių išties nemažai. Išgirdau ir gražių istorijų, kaii „nurašyti“ vaikai tapo dorais, daug pasiekė. Tačiau negalime užmerkti akių ir nematyti, kuo baigiasi nestabdomas smurto plitimas.
Visų kalbintų paauglių akyse mačiau meilės išalkusias sielas. Išklausyti ir apkabinti jie bent tą akimirką nuoširdžiai nusišypsodavo. To nesumeluosi. Lūpomis galima, akimis – ne. Todėl dar ir dar kartą kartoju: meilė, jautrumas vieno kitam, empatija – didelės vertės vaistai. Kartais vienas atviras, nuoširdus pokalbis gali atverti vartus pokyčiams.
– Pirmoji kūrybinio proceso dalis jau įvyko, – bendravote su daugiau nei trisdešimt šešiolikmečių. Kodėl prireikė antrojo etapo, į kurį kviečiami visi Lietuvos paaugliai?
– Išklausiusi pirmųjų paauglių istorijų, turėjau bent trumpam stabtelėti. Man buvo sunku suprasti, kaip jie visa tai, ką išgirdau, pakelia. Jų gyvenimas – tai lyg didžioji sporto salė, kurioje kilnojami milžiniški svarmenys, o abonementas kartais apmokamas net gyvybe.
Jų istorijos, atvirumas ir pasitikėjimas yra ta vertingiausia literatūra, kurios man šiandien stinga. Noriu girdėti tiesą, ne burbulus, kuriuos kažkas sukūrė, nes yra genialus. Ne šiame etape. Noriu girdėti žmogų. Noriu, kad jų patirtys būtų veidrodis kitiems. Noriu kalbėti paaugliams jų kalba.
Kai surinkau dokumentinę medžiagą ir pamačiau, kad joje nugulė sukiasvorės temos (prievartos, fizinio ir psichologinio smurto, alkoholizmo, begalinio noro būti mylimam, kovos už artimą), supratau: reikia ieškoti šviesos tame, kas surinkta.
Dabar atėjo laikas ieškoti istorijų, kai norima padėkoti kažkam, leidusiam pasijusti mylimam tada, kada pasaulis nemylėjo. Ieškoti to, kas mus džiugina, juolab kad esame įkalinti kvadratinėse dėžutėse.
Kas mums yra meilė šiandien? Kuo džiaugiasi mūsų vaikai? Ko jiems stinga? Apie ką jie svajoja? Kas jiems skauda? Apie ką nutylime, nors norisi kalbėti? Kas vyksta namuose, kai priverstinai užsiveria jų durys?
Ilgai svarsčiau, kaip judėti toliau, kol vieną rytą sulaukiau priminimo apie planuotas kūrybines dirbtuves – žinutę parašė norintys dalyvauti spektaklio kūrybos procese. Tada į galvą šovė mintis pakviesti nuotoliniu būdu pasidalyti savo patirtimis ir dalyvauti spektaklio kūrime vyresniųjų klasių moksleivius iš visos Lietuvos.
Tai gali būti nuostabus, prasmingas laikas mums visiems, – sukurtume bendrą Lietuvos paauglių spektaklį.
– Papasakokite plačiau, kaip viskas toliau vyks?
– Pirmiausia kiekvienas norintis pasidalinti savo istorija (apie tai, kas skauda, ar apie tai, kas džiugina ir kam norisi dėkoti) iki balandžio 3 dienos turi susisiekti su manimi „Facebook“ žinute (https://www.facebook.com/andra.kavaliauskaite). Užteks vieno vienintelio „noriu“, ir aš paaiškinsiu mūsų tolesnio bendradarbiavimo eigą.
Bendraujant su paaugliais bus kuriama literatūrinė medžiaga ir paraleliai – muzika (kompozitorius Adas Gecevičius), vizualioji dalis (dailininkė/iliustratorė Violeta Macialo), choreografija (choreografė Miglė Praniauskaitė).
Paaugliai galės dalintis savo mintimis apie kiekvieną kūrinio dalį ir ją tobulinti. Turėsime ne vieną pokalbį/diskusiją, analizuosime ir kelsime klausimus: ką mes galime padaryti, kad tokių situacijų, kurias išgirsime kūrinyje, būtų mažiau.
Generalinę repeticiją taip pat stebės visa paauglių suburta komanda, – jie bus tie ekspertai, kurie nuspręs, ar jau esame pasiruošę keliauti su spektakliu pas žiūrovą. Jei viskas bus gerai, Birželio 1-ąją turėsime premjerą.
– O jeigu ne?
– Jei karantinas vis dar tęstųsi, premjerą rodysime internetu. Net jeigu situacija pablogėtų, vis tiek rastųsi koks nors sprendimas. Teatras yra kur kas įvairesnis negu atrodo, – jis neturi sienų, lubų, jam neegzistuoja pasaulio kontūrai. Taip, jam kartais reikia šviesų, gero garso, galingų techninių galimybių, bet kartais užtenka kalbančiojo ir klausančiojo be jokio šiltnaminio efekto. Be pagražinimų. Padailinimų.
Rasime formatą, leidžiantį pasiekti tuos, kuriems kuriame. O kai viskas nurims, kai galėsime vėl saugiai pasiekti vieni kitus, keliausime į miškus, laukus, apleistus pastatus, užmirštas mokyklas ir tas, kurios nuolat prisimenamos (nusišypso).
Ką gali žinoti, gal vienądien pasibelsime ir į jūsų duris sakydami: „Labas vakaras, skambino jūsų sūnus, norėjo, kad pasektume jums pasaką.“
– Pasaką?
– Taip, šįkart kursime elektrosiurrealistines pasakas. Esame įsitraukę į labai įdomų kūrybinį procesą. Tiesą sakant, neįsivaizduojame, kur jis nuves. O ir nereikia. Nuves ten, kur reikia.
– Ar galėtumėte aiškiau apibūdinti elektrosiurrealistinį pasakų žanrą?
– Komanda žino, kaip mėgstu nieko nežinoti. Tad šįkart į šį klausimą lai atsako laikas ir kūrybinis procesas.
– Nebijote, kad kvietimas išsipasakoti gali virsti karštąja linija?
– Labiausiai bijau, kad tie, kuriems dabar reikia mūsų pagalbos, tyli ir bando ramiai išgyventi dar vieną dieną. Aš kaip tik noriu, kad mūsų vaikai žinotų, jog turi su kuo pasikalbėti, kad ir kas nutiktų. Man tai labai svarbu kaip žmogui, kaip moteriai ir būsimai mamai. Kaip kuriančiam žmogui. Kaip vaikui, kuriam išklausančiojo kažkada pačiai labai reikėjo.
