Šio teatro operos solistė Jovita Vaškevičiūtė – viena iš „Auksiniam scenos kryžiui“ šįmet nominuotų teatralų. Dainininkė pasakoja apie pasikeitusią kasdienybę ir tiki, kad iš šio laikotarpio patirties kiekvienas savaip turėsime ko pasimokyti.
Kaip atrodo Jūsų dabartinė dienotvarkė? Kokiems pomėgiams ir darbams skiriate daugiausiai dėmesio ir laiko?
Dienotvarkės, kokia buvo anksčiau, kaip tokios ir nebeliko. Griežtas tvarkaraštis, repeticijos jau nėra kasdieninis palydovas.
Aš leidžiu laiką su šeima. Dažnai aplanko niūrios nuotaikos: liūdna ir baisu dėl to, kas dabar vyksta pasaulyje. Bet neketinu pasiduoti ar kraustytis iš proto.
Žinoma, gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, bet dar nėra taip blogai, kaip kai kuriose kitose šalyse, kur situacija apskritai tragiška. Tad stengiuosi matyti šviesų rytojų, nors, kaip ir visi, skaudžiai išgyvenu dėl pasaulio įvykių.
Ko labiausiai pasiilgstate iš senosios savo kasdienybės? Ar randate būdų bendrauti su scenos kolegomis? Galvodami apie teatrą – kurį jo kampelį prisimenate dažniausiai? Kokius svarbiausius numatytus darbus teko atšaukti?
Labiausiai ir trūksta repeticijų teatre, kolegų, scenos, aplodismentų.
Kaip ir daugelis mano kolegų, praradau nemažai kontraktų. Turėjau vykti į JAV, dainuoti Georges Bizet operoje „Karmen“ Čikagos lietuvių operoje, grojant Čikagos simfoniniam orkestrui, dalyvauti solistų perklausoje garsiajame šio miesto „Lyric Opera“ teatre...
Lietuvoje irgi nebeliko daugybės suplanuotų koncertų. LNOBT nebus rodomi spektakliai „Eugenijus Oneginas“ ir „Amžinybė ir viena diena“, kuriuose turėjau dainuoti... Dar daugiau planų turėjau rudeniui, keletas rimtų kontraktų laukė. Kaip su jais bus dabar – nežinau.
Bet visa tai dabar taip nublanksta... Tai tikrai nėra gyvybiškai svarbu. Bet labai, labai trūksta kiekvieno teatro kampelio. Trūksta tos laisvės, tų planų – kitos dienos, kitos savaitės...
Ar stengiatės repetuoti namuose? Kokias naujas partijas ar koncertines programas šiuo metu mokotės?
Parsivežiau krūvą klavyrų. Kol kas vis prisėdu prie Gaetano Donizetti operos „Ana Bolena“, kurios premjera LNOBT turėjo įvykti gegužės viduryje, klavyro. Labai tikiuosi, kad ši premjera bus nukelta ir parodyta žiūrovams, kai tik tai bus įmanoma!
Stengiuosi palaikyti formą, bet ne visada pavyksta... Vis aplanko mintys, kada, kaip pasaulis atsigaus po šio sunkaus išbandymo. Kol dar galima, saugiai nuvykstu į savo sodybą, kur aplink tik gamta ir plyni laukai. Tikrai ten yra lengviau...
Saulė, vėjas suteikia daug jėgų ir pozityvo. Kiekvieną dieną stengiuosi užsiimti joga. Labai laukiu atšilimo, gal ir orai padės susidoroti su virusu!
Kaip įsivaizduojate dieną, kai Lietuvoje bus atšauktas visuotinis karantinas? Ką tuomet padarysite pirmiausiai?
Ne kartą galvojau, ką darysiu po karantino. Tada, kai bus pranešta: „Pasaulis susidorojo su baisiu virusu. Galime gyventi toliau...“ Labai ilgas sąrašas...
Tik ar viskas bus, kaip buvo, nežinau. Reikia tikėtis, kad teatrai greitai atsigaus po karantino ir mes vėl tapsime žmonėms reikalingi. Juk menas gydo, o muzika – tai grožis ir penas sielai...
Esu tikintis žmogus: malda man yra vienas iš gėrio ir tiesioginio kontakto su Dievu jungčių. Aš tikiu, kad Jis žmonijos neapleis. O iš šios nelaimės bus ko pasimokyti kiekvienam asmeniškai. Tai laikas tikėti, galvoti ir mylėti!
