Dainininkas papasakojo apie pirmąsias patirtis scenoje, dalyvavimą TV projektuose ir kaip muzika nugalėjo norą tapti krepšininku.
– Esate aukštas, užsispyręs žemaitis, mėgęs krepšinį, bet pasirinkęs muziką. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis jau nuo 3–4-erių metų. Aktyvumas, sportas, judėjimas – taip pat. Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą Salantuose, galvojau tik apie krepšinį. Tai buvo didžiulė aistra, kuriai muzikos mokykla išties trukdė. Buvo noras mesti muzikos mokyklą ir pradėti mokytis krepšinio, sporto mokykloje Kretingoje.
Tėvai, žinoma, neleido ir liepė tęsti mokslus muzikos mokykloje, tad ją sėkmingai baigiau. Po dešimtos klasės išvažiavau mokytis į Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnaziją, kur mokslus pavyko derinti su sporto mokykla. Baigus muzikos mokyklą, gimnazijoje atsirado daugiau laisvo laiko, kurį skyriau krepšiniui.
Po kurio laiko su bendraklasiais sukūrėme muzikos grupę „Gama“. Nuo tada muzika ir krepšinis tapo mano pagrindiniais užsiėmimais. Gimnazijoje muzikos mokytoja Rima Ramoškienė greitai pastebėjo mano gabumus – pradėjau dainuoti ir moksleivių chore.
Turbūt svarbiausią postūmį profesijai gavau būtent iš R. Ramoškienės, kuri žūtbūt liepė rinktis muzikos kryptį, kad galėčiau atskleisti savo gabumus. Taip krepšinis liko tik hobiu.
– Esate dėkingas pedagogei, kuri tiksliai numatė ateitį?
– Taip, ir ne tik jai vienai. Savo atliko ir visi Salantų muzikos mokyklos mokytojai, su kuriais turėjau galimybę susidurti, ir Kūlupėnų pagrindinės mokyklos mokytojas Antanas Žvinklys. Tai, ką gavau iš jų, sustiprino ir apibendrino Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos muzikos mokytoja R. Ramoškienė.
– Ar jums svarbus žemaitiškumas?
– Būti žemaičiu – didžiulis džiaugsmas! Tai, kad esu kilęs iš nedidelio Kūlupėnų miestelio, visiškai netrukdė keliauti muzikos keliu. Manau, tai tik prideda savotiško žavesio! Visgi žemaičiai užsispyrę žmonės!
Žemaičių vyrai neveltui yra laikomi vienais stipriausių vyrų (juokiasi). Tai man suteikia pasitikėjimo savimi ir tampa paspirtimi gyvenime, o žemaičių kalba visada skamba šeimoje, ja bendrauju su giminaičiais ir vaikystės draugais.
Tokie operos žemaičiai, kaip Mindaugas Rojus ir Liudas Mikalauskas, mane žavi ir skatina į juos lygiuotis!
– 2015 m. tuometinėje Klaipėdos universiteto Menų akademijoje sėkmingai baigėte iškart dvi specialybes – muzikos pedagogikos ir operinio dainavimo. Negalėjote apsispręsti ar tiesiog taupėte laiką?
– Viskas susiklostė netikėtai. Baigęs gimnaziją Kretingoje, įstojau į muzikos pedagogiką. Apie klasikinį dainavimą tada neturėjau žalio supratimo... Dauguma mano grupės kolegų baigė konservatorijas, o aš netgi muzikos mokykloje išmoktas dalykus buvau gerokai primiršęs.
Prasidėjus studijoms, netrukus mane pastebėjo vokalo dėstytojai, kurie pasiūlė pereiti iš muzikos pedagogikos į operinį dainavimą. Būdamas užsispyręs žemaitis, muzikos pedagogikos nemečiau ir pasirinkau paralelines dainavimo studijas.
Nušoviau du zuikius vienu šūviu! Žinoma, buvo nelengva ir teko paplušėti, tačiau viskas pavyko, ir esu dėl to labai laimingas. Atsiėmęs du bakalauro diplomus, padariau dvejų metų pertrauką, o vėliau įstojau į operinio dainavimo magistro studijas pas prof. Eduardą Kaniavą.
– Kaip pradėjote dainuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?
– Vos baigęs bakalauro studijas, gavau Vytauto Valio pasiūlymą dainuoti teatro chore. Su V. Valiu jau buvau susidūręs universitete, kur jis vadovavo operos studijai.
Studijuojant klasikinis dainavimas mane vis labiau įtraukė, atsirado motyvacija tobulėti, dirbti toliau ir nutariau, kad darbas teatre bus puiki vieta siekti savo tikslų.
– Kokia buvo pirmoji solinė jūsų partija?
– Pirmoji ir viena iš sudėtingiausių mano atliekamų partijų – Don Bazilis Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Ji sustiprino supratimą, jog esu ten, kur turiu būti. Susižavėjau ir spektaklio kūrimo procesu, personažo spalvų paieškomis. Net atrodė, jog pradedu kartu su savo personažu gyventi kiekvieną dieną!
– Papasakokite ir apie Krivį iš Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsų“. Kuo jis ypatingas?
– Krivis – vienas iš jautriausių ir tuo pačiu stipriausių mano naujų vaidmenų. Jis – tarsi fantastinė būtybė, į kurią gentis kreipiasi įkvėpimo ir stiprybės. Įsikūnijęs į šį personažą jaučiu didžiulę atsakomybę būti genties pamatu ir įkvėpti nepalūžti bei kovoti patį Herkų Mantą...
„Prūsai“ – įkvepiantis kūrinys, kurį turėtų pamatyti kiekvienas lietuvis. Privalome didžiuotis, turėdami tokią operą.
– Dar yra Komandoras iš Wolfgango A. Mozarto operos „Don Žuanas“. Jums dažnai atitenka stiprūs ir grėsmingi personažai...
– Grėsmingumo jiems netrūksta, bet ten mažai scenos judesio, o to išties norėtųsi daugiau. Antra vertus, Komandoro partija reikalauja gerai išlavinto balso: turbūt aš jai dar truputėlį per jaunas, bet su laiku, manau, galėsiu tikrai puikiai atlikti. Juk partijos, kurios tampa iššūkiais, veda į tobulumą!
– Dainuojate ir legendinėse operose „Pajacai“, „Jolanta“, „Bohema“...
– Tai, sakyčiau, mažos partijos, tačiau kiekvienos iš jų imuosi su didele atsakomybe, nes kartais viena netinkamai ištarta frazė gali pridaryti problemų ir man, ir kolegoms... (juokiasi).
Bertranas Piotro Čaikovskio „Jolantoje“ buvo išskirtinis tuo, kad reikėjo dainuoti rusų kalba, kurios visiškai nemoku. Teko pačiam verstis tekstą ir stengtis kuo teisingiau jį ištarti. O dar bendras darbas su rusakalbe kūrybine komanda – kviestiniais solistais ir dirigentu.
– Vaidinate ir miuzikluose „Veronika“ bei „Smuikininkas ant stogo“.
– Perčikas legendiniame miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ – visai kas kita, lyginant su Kriviu ir Komandoru. Šio personažo aktyvumas, noras įrodyti savo tiesas, vidinis užsidegimas – nelengvos, bet tuo pačiu ir smagios vaidybinės užduotys.
Kalbant apie Kaikarį iš miuziklo „Veronika“ – tai nedidelis, bet gana ryškus vaidmuo, kurį gavęs labai džiaugiausi.
– Labai neįprastą vaidmenį turite Antano Kučinsko „Žvaigždžių operoje“. Patinka dainuoti vaikams?
– Iki pirmosios vaikiškos operos net neįtariau, kad tai gali būti toks įdomus, linksmas ir tuo pačiu sunkus žanras.
Vaikų emocijos nesuvaidintos, ir spektaklio metu tai skatina dar labiau stengtis, kad mažajam žiūrovui būtų kuo linksmiau ir smagiau!
Maiklas Džeksonas – vienas sunkiausių vaidmenų, kuriuos esu turėjęs. Tai dviejų žmonių vaidinamas personažas, kurio rankas judina baleto šokėjas, o kojų judesius aš atlieku savo rankomis. Ir tuo pat metu reikia efektingai dainuoti kaip Michaelui Jacksonui... Tai išties sudėtinga.
– Ar teko dalyvauti konkursuose?
– Konkursams vis pritrūkdavo pasitikėjimo savimi. Tačiau baigdamas magistro studijas, dalyvavau Elžbietos Kardelienės dainininkų konkurse, kuriame pavyko laimėti pirmąją vietą. Ir tai man suteikė įkvėpimo dar labiau tobulėti, stengtis ir ateityje dažniau važiuoti į konkursus!
– Koks jūsų požiūris į televizijos projektus?
– Televizija turi savotiško žavesio. Galbūt televizijoje ne visada pasirinksi, kaip pasirodyti žiūrovui. Rengiami siužetai kartais būna iškreipti pagal prodiuserių norus, ir projekto dalyviui sunku atlaikyti tą spaudimą.
Tačiau tai labai gera patirtis. Išbandyti save televizijoje išties reikia didelės drąsos. Man teko dalyvauti „Chorų karuose“, „X faktoriuje“, „Lietuvos balse“. Pastarasis turbūt vienas iš sėkmingesnių projektų, tačiau televizijoje ne visada gali būti tas, kas nori būti (juokiasi)...
– Esate labai pozityvus, besišypsantis. Iš kur semiatės optimizmo?
– Negalėčiau savęs laikyti pozityvumo bomba, nes aplinkui matau daug pozityvesnių žmonių! Išlikti energingam, pasitikinčiam savimi labai padeda sporto salė, kuri jau tapo mano gyvenimo dalimi, sveikesnė mityba ir tiesiog judėjimas!
Svarbiausia – neapkrauti galvos netinkamomis mintimis! Žmones, kuriems viskas atrodo blogai, reikia tiesiog aplenkti. Todėl pats visiškai nežiūriu televizijos.
– Sakoma, kad norint dainuoti apie gilius jausmus, reikia juos patirti...
– Žodis „meilė“ man turi didžiulę reikšmę, tad juo nesišvaistau. Tačiau vaidinti spektaklyje, kuriame mano personažas turėtų pamilti kitą žmogų, vis dar būtų sudėtinga... Tos tikrosios meilės dar nesutikau ir pačiam neteko prisipažinti meilėje. Bet tikiuosi surasti savo žmogų!
– Kas jums gyvenime svarbiausia?
– Apsupti save tinkamais žmonėmis! Ne turtai ar materialūs daiktai padaro tave laimingu, o žmonės, kurie palaiko, padeda tobulėti ir švyti pozityvumu!
