Bet kokiu atveju tai buvo neabejotinai ryškiausias atsikuriančios Lietuvos teatrinis įvykis, nebesutilpęs vien tik teatre.
Frazes iš spektaklio citavo visi ir visur: jaunimas gatvėje, studentai universitetuose ir netgi pats Vytautas Landsbergis.
Kovo 22-ąją pirmasis O.Koršunovo ir tikėtina apskritai pirmasis spektaklis nepriklausomoje Lietuvoje švenčia 30-metį.
1990 metų kovo 11-ąją priimtas ir pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas tapo dabartinio politinio mūsų šalies gyvenimo pradžios atskaitos tašku. Laisvė buvo iškovota ir įteisinta politiškai, tačiau visuomenės laukė kur kas sudėtingesnis darbas – pradėti laisvai mąstyti ir gyventi.
Reikėjo ne tik politinių, socialinių, bet ir kultūrinių, psichologinių pokyčių, reikėjo kitokios savimonės – nebe bailaus ir atsakomybės vengiančio vergo, o savo gyvenimą kurti sugebančio žmogaus mąstysenos.
Viena vertus, galimybę keisti mąstymą ir savimonę suteikė dainuojanti revoliucija, Sąjūdžio mitingai, roko maršai ir Baltijos kelias. Kita vertus, laisvės reikalaujančių žmonių pasisakymuose dažnai vyravo arši patriotinė retorika, atsiskleisdavo ilgam užgniaužtas skausmas ir traumos, aukos kompleksai ir pagieža.
O ir pati laisvė buvo dažnai suvokiama kaip atsiribojimas nuo priešo, o ne kaip pastanga kurti naują gyvenimą, kurti save.
Akivaizdu, kad tokia pozityvi laisvė besiformuojančiai visuomenei tapo dideliu iššūkiu. Jam reikėjo ieškoti atsako.
Laisvė ir avangardas
Šis atsakas pirmiausia buvo atrastas ne politikoje ir ne ekonomikoje, o mene. Jauniems ir išradingiems aktorinio meistriškumo studentams vos dvidešimtmetį perkopęs režisierius O.Koršunovas pasiūlė kurti spektaklį, paremtą tuo metu dar mažai kam žinomo, nuo Stalino laikų valdžios nemėgto OBERIU judėjimui priklausiusio ankstyvojo sovietinio avangardo rašytojo ir dramaturgo Daniilo Charmso kūryba. Taip atsirado legendinis O.Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“.
„Nuo pat „Ten būti čia“, – viename interviu prisipažino režisierius, – turėjau tam tikrą teatro viziją – maniau, kad teatras turi būti paradoksalus, stebinantis, todėl D.Charmsas atsirado neatsitiktinai, būtent jis tiko tai vizijai įgyvendinti.
Tuomet daug skaičiau „oberiutų“, Antonino Artaud – tai formavo mano teatro supratimą. Tada man atrodė, kad režisieriui labai svarbu sukurti savo pasaulį, savo teatrą, savo braižą, stilių, savo teatrinę kalbą, besiskiriančią nuo kitų – kitaip režisieriaus funkcijos net neįsivaizdavau.“
„Mes pradėjome mokytis 1989 metais, tai jau buvo toks laikotarpis. Mūsų kursas jau buvo visiškai laisvas. Mes atsisakinėjome įvairių paskaitų – tarkime, dėstomų rusų kalba ar tokių, kaip marksizmo kursas. Mes buvome labai laisvi.
Pirmame kurse atsirado „Šėpos“ teatras. Dauguma iš šio teatro pradėjo repetuoti Oskaro „Ten būti čia“. Tai buvo antrame studijų kurse. Buvo juntama visiškos laisvės priešaušrė.
Oskarui kažkas pasiūlė D.Charmsą. Mes repeticijose tiesiog skaitėme jo apsakymus ir improvizavome. Galiausiai Oskaras viską sujungė ir taip atsirado spektaklis, kurio pirmas parodymas truko daugiau kaip 3 valandas. Repetuodavome kino studijoje, ten turėjome patalpas. Buvome labai užsidegę“, – šiandien prisiminimais dalijosi spektaklyje vaidinusi Rimantė Valiukaitė.
„Galvoti apie „Ten būti čia“ galime tik būtuoju laiku, nors pavadinimas kaip ir atveria amžino buvimo laike ir erdvėje perspektyvą. Spektaklis atsirado 1990-aisiais. Jį prisimindamas kiekvieną kartą galvoji, koks įdomus laikas buvo ir koks įdomus procesas vyko.
Dar prieš dvejus ar trejus metus iki „Ten būti čia“ premjeros vargiai ar kas galėjo įsivaizduoti, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę ir valstybingumą. Tuo pat metu vargiai kas galėjo įsivaizduoti, kad gali atsirasti tokio tipo spektaklis, tokio tipo teatras. Bet jis atsirado – taip, kaip ir atsirado mūsų valstybės nepriklausomybė.
Žinoma, ji buvo atkurta ir kažkokio paslaptingo planetų išsidėstymo, bet tai nebūtų įvykę be konkrečių didelių žmonių ir daugybės mūsų pastangų. Taigi, supuolus planetų išsidėstymui ir tiems, kurie labai labai norėjo maksimaliai išnaudoti planetų energetiką, tai pavyko padaryti.
Panašiai nutiko ir „Ten būti čia“ atveju. Supuolė begalė aplinkybių, bet vien aplinkybės nepadaro darbo. Likimai suvedė žmones – tuos konkrečius žmones, kurie bendromis pastangomis sukūrė šį spektaklį.
Teatras, kaip žinoma, yra kolektyvinės kūrybos procesas. Žinoma, kolektyvo darbas neįmanomas be pagrindinės ašies, o ašis teatre buvo ir lieka, mano galva, režisierius. Bet ne šiaip režisierius, o tas režisierius, kuris supranta, dėl ko jis tai daro, turi viziją, žino, ką nori pasakyti, ir valdo amatą“, – prisiminė spektaklio kompozitorius, vienas OKT teatro įkūrėjų Gintaras Sodeika.
Naujoji O.Koršunovo teatrinė vizija – absurdas, paradoksas – kontrapunktavo su tuomete situacija Lietuvoje.
„Tada, kai lietuvių kultūra buvo įsitraukusi į dainuojančią revoliuciją, valstybės kūrimą, mes ištraukiame visiškai anarchistišką D.Charmsą, absurdišką, siurrealistinį dalyką, autorių, kuris sako, kad viskas yra dūmai, kad jam labiausiai patinka nesąmonės“, – pasakojo O.Koršunovas.
Režisierius pripažino, kad spektaklį kūrę menininkai savitai matė tai, kas tuo metu vyko.
„Jokiu būdu nebuvome priešiški tai ideologijai, kaip piliečiai patys visur dalyvavome. Bet kaip menininkai, patys to nesuvokdami, oponavome. Ir šiandien man tai suprantama – juk buvo labai daug patoso, o tai iš esmės antimeniška ir antiasmeniška. Mums reikėjo atsitraukimo“, – prisiminė O.Koršunovas.
„Man atrodo, tuo metu patys ne viską supratome, kas vyksta, bet užsidegimas ir tikėjimas buvo begalinis. Šiandien galima sakyti, kad pavyko.
Čia reikėtų prisiminti seną, linksmą ir kartu prasmingą pasakojimą apie talentą ir genijų: talentas pataiko į taikinio dešimtuką be klaidų, o genijus pataiko į tą taikinį, kurio dar niekas nemato. Matau tam tikras paraleles ir tam tikras genialumo apraiškas tiek atkuriant mūsų valstybę, tiek atsirandant mūsų „Ten būti čia“, – kalbėjo G.Sodeika.
Kuriant spektaklį neapsieita ir be kurioziškų situacijų, vėliau padiktavusių kone genialius kūrybinius sprendimus.
„Atsimenu vieną tokį epizodą. Repetavome ir atsidūrėme situacijoje, kai nerandame finalinės scenos sprendimo.
Einant namo atsitiko tikras įvykis: vaikinai pamatė pelytę ir pradėjo ją gaudyti. Štai toks nutikimas iš gyvenimo atsirado spektaklyje ir lėmė jo finalą.
Dar pamenu, ilgai kentėjau, nes negalėjau įbėgti į sceną kaip fėja ir pasakyti „Ko tu nori?“ Ir kankinausi, ir verkiau, tačiau niekaip negalėjau to padaryti, kol vieną dieną paklausiau to lenkų kalba ir viskas staiga stojo į vietas. Čia tokios jauno žmogaus kančios, kai negali suvaidinti vieno ar kito dalyko“, – prisiminė R.Valiukaitė.
Atsitraukimas nuo visuotinio patoso ir bandymas ieškoti kūrybinės laisvės buvo O.Koršunovo ir jo teatro atsakas į tai, kas tuo metu vyko gatvėse ir kartu tinkamas atsakas pačiai politinei laisvei, jos įtvirtinimas ir įprasminimas.
Politika, visuomeninis diskursas tarsi buvo perkeltas į egzistencinį lygmenį, tai, kas buvo uždara, atsivėrė netikrumui, keistumui, nuostabai ir absurdui.
Kartu buvo aišku, kad džiugesys dėl išsikovotos laisvės ir dvasinis pakilimas netruks užleisti vietos ir neramiai materialinei egzistencijai: kartu su politine laisve į mūsų šalį atėjo ir laukinis kapitalizmas.
Oskaro Koršunovo teatras?
O.Koršunovas prisipažino, kad „Ten būti čia“ premjera nebuvo pastebėta iš dalies dėl paties teatro pozicijų revoliucingo gyvenimo akivaizdoje.
„Teatras bandė apdainuoti gimstančią valstybę, drauge prarasdamas žiūrovus, nes tai, kas vyko gatvėse, buvo daug stipresnis, tikresnis ir įdomesnis teatras“, – teigė režisierius.
Kita vertus, žiūrovai ne iš karto suprato naują O.Koršunovo teatrinę kalbą.
Tačiau ją suprato Lietuvoje apsilankę tarptautinių festivalių prodiuseriai. „Ten būti čia“ buvo pakviestas į Edinburgo „Fringe“ festivalį, kuriame laimėjo pirmąjį prizą.
„Pasipylė straipsniai ir interviu, susilaukėme didžiulio žiniasklaidos dėmesio, krūvos liaupsių – visa tai mums buvo didžiulis šokas, bet kartu apėmė didelės laimės nuojauta“, – pasakojo O.Koršunovas.
„Net nepamenu, ar tas pasisekimas buvo lauktas, ar nelauktas. Mes tiesiog labai savimi pasitikėjome ir žinojome, jog sukūrėme gerą spektaklį.
Labai smagu, kad vėliau teko labai daug gastroliuoti ir apvažiuoti kone pusę pasaulio. Prisimenu gastroles į Londoną. Iš pradžių dekoracijas veždavomės kartu. Atvykome į Londoną ir ten mūsų niekas nepasitiko. Mes stovėjome su visomis dekoracijomis ir nežinojome, ką daryti.
Tada nuėjome į policiją. Sakome: „Mes atvažiavome, tačiau niekas mūsų nepasitinka ir nežinome, ką daryti.“ Tada policija paskambino į lietuvių namus. Atvažiavo jų pirmininkas ir mus pasiėmė bei susisiekė su mus kvietusia prodiusere.
Londone vaidinome dvi savaites, sekmadieniais netgi po du kartus. Žiūrovų buvo nedaug – vieną kartą netgi juokėmės, jog dviejų veiksmų spektaklį vaidinome dviem žiūrovam“, – prisiminimais dalijosi R.Valiukaitė.
Lietuvoje spektaklį pažiūrėjęs teatro kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją „Oskaro Koršunovo teatras?“. O teatrologė Rūta Vanagaitė pakvietė „Ten būti čia“ į Jaunimo teatrą. Šis spektaklis buvo pervadintas į „Paūmėjimus“ ir tapo vieninteliu tą sezoną rodomu moratoriumą paskelbusio Jaunimo teatro spektakliu.
Spektaklis, cituotas gatvėje
Galiausiai spektaklio kalbą suprato ir publika. Kultines spektaklio frazes „viskas dūmai“, „viens du trys – niekas neįvyko“ buvo galima išgirsti ir kavinėse, ir troleibusuose.
Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. V.Landsbergis viename straipsnyje teigė, jog kovo 11-ąją nebuvo kaip tame spektaklyje, kur „viens du trys – niekas neįvyko“. Spektaklis buvo rodomas dar maždaug dešimt metų, o aktoriaus Remigijaus Bilinsko-Beno pokštai pavertė jį „Ten būti čia“ siela.
„Man tai sukelia gražius prisiminimus. Buvo faina. Spektaklyje „Ten būti čia“ mes atlikome kažkokius savo prigimtinius dalykus. Perėjome tą etapą, dabar yra kitas etapas“, – charmsišką periodą prisiminė aktorius R.Bilinskas-Benas.
Būtent šio aktoriaus vaidinamas personažas pabaigoje klausia: kas gali pakeisti įvykių eigą žemėje ir kitose planetose? Jam atsakoma: pelytė.
Pasak O.Koršunovo, šiuo sakiniu buvo išreikšta tai, kaip jautėsi žmonės tuomet, kai po ilgos brežnevinės stagnacijos atėjo tokie staigūs, ryškūs ir milžiniški pokyčiai.
„Kai padėtis taip radikaliai pasikeitė, vertybės apsivertė, daugelis išgyveno tą jauseną, kad viskas yra efemeriška. Manau, kad ši nuojauta ir pasireiškė spektaklyje „Ten būti čia“, nors tada mes taip sąmoningai ir neformulavome. Kai laikas laužo mūsų giluminius sąmonės sluoksnius, mes galime to ir nejausti, bet teatras privalo apie tai kalbėti“, – teigė režisierius.
Ar šiandien menininkai taip pat būtų tokie pat drąsūs? Konkretų atsakymą rasti sudėtinga.
„Aš manau, jog statant „Ten būti čia“ situaciją diktavo ir laikas. Kita vertus, kai esi jaunas, kai mokaisi ir esi tarp bendraminčių, ta laisvė, kūrybingumas ir energija yra natūralūs dalykai. Manau, jog dabartiniai studentai yra tokie pat. Juolab kad jiems laisvė jau yra kasdienybė, jie nežino, ką reiškia bijoti vienos ar kitos temos“, – teigė R.Valiukaitė.
„Į klausimą, ar šiandien būtume tokie pat drąsūs, galima atsakyti tik savo elgesiu ir veiksmais. Kitaip atsakymas būtų nesąžiningas.
Šiandien aplinkybės, viena vertus, nebe tokios, kita vertus, – panašios. Manau, kad mūsų aplinkoje turi būti žmonių, kurie gali ir vėl tarti tokį žodį.
Nežinau, gal tai jau nebe mes? Gal tai gali ir turi padaryti jaunesnė karta, tikinti tuo, ką daro? Bet mūsų parakas irgi dar nesudrėkęs.
Manau, jog dabar palankus laikas pasakyti ir padaryti ką nors prasminga, nes jaučiamas bendras sutrikimas ir nebežinojimas, dėl ko viskas vyksta“, – teigė G.Sodeika.
