50-metį švenčianti Rimantė Valiukaitė: aktorė su charakteriu

Nors Rimantė kai kam gali pasirodyti nelengvo charakterio, ypač šiais laikais, kai vyrauja tariamas mandagumas, teatre šis aktorės atvirumas, ryžtingumas  siekiant grynumo, skaidrumo ypač brangintinas, nes teatro menas nesuderinamas su jokiu apsimetinėjimu.  

Jono Vaitkaus paruošti aktoriai, tarp jų ir R.Valiukaitė, išsiskiria muzikalumu ir paslankumu. 1990 metais, kurdamas savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“,  J.Vaitkaus mokinys režisierius Oskaras Koršunovas tai įvertino ir panaudojo. Šiame unikaliame spektaklyje aktoriai be didesnių pastangų rodė netikėčiausius savo personažų atradimus. Plastika ir mimika buvo svarbesni už tekstą. 

Spektaklis buvo kviečiamas į garsiausius to meto festivalius. Po apsilankymo Perto festivalyje Australijoje kritikas Neville‘is Cohnas apibūdino R.Valiukaitės vieną pirmųjų vaidmenų. Kalbėdamas apie muzikuojančius aktorius, jis pratęsė: „Daugiau muzikos pateikė smuikininkė R.Valiukaitė, kuri prisidėjo prie siurrealios vaidinimo prigimties, spektaklio pradžioje plasnodama po sceną afektuotu baleto stiliumi, o vėliau – užsilipusi ant kėdės ir paniškai klykdama.“ (There to be Here // Aust, 1995-03-10). 

Tokią – ir muzikuojančią, ir šokančią, ir kuriančią sudėtingiausios dramaturgijos vaidmenis – matome R.Valiukaitę ir šiandien Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuariniuose spektakliuose. Nuoširdžiai sveikindami, linkime prasmingų naujų vaidmenų! 

Skaitytojams siūlome keleto kolegų minčių apie R.Valiukaitės talentą. 

Rimantė yra įsikūnijusi intuicija. Savo kūrybinio kelio neįsivaizduoju be Rimantės. Tokių aktorių yra labai mažai – tokių, kurie nebijo.

Žinoma, žmogiškos baimės turi visi, bet kai Rimantė patenka į kūrybos sūkurį, jos baimė dingsta visiškai. Žiūrėti į tokią aktorę vienas malonumas ir per repeticiją, ir, aišku, scenoje. Mes patys dažniausiai esame samurajai, todėl tokių kolegų mums labiausiai ir reikia – tokių, kurie nebijo klaidų. 

Scenoje Rimantė drąsiai ieško sprendimų, aštriai veikia visi jos pojūčiai. Ji yra ypač organiška, tad net nekyla klausimas, ar toks žmogus (kurį reprezentuoja personažas) gali egzistuoti. Toks žmogus traukia – ar jis geras, ar blogas; tai irgi yra žavu, kad visus personažus Rimantė kuria taip, kad prie jų labai norisi priartėti. 

Atsimenu, kaip smagiai repetavome „Chaosą“. Norėdama aktorius nuraminti, sakiau: nieko tokio, artėja premjera, bet mes jau esame pasiruošę, nesijaudinkite. Rimantė labai užtikrintai atsakė: „Na ko tu, Yana, jaudiniesi, aš dvidešimt metų scenoje, koks čia gali būti jaudulys...“

Bet po premjeros prisipažino, kad reikėjo pačiai laikyti žandikaulį abiem rankomis, nes nevaldomai drebėjo! „Dvidešimt metų scenoje! Dvidešimt metų scenoje!“ – sakė ir juokėsi iš savęs Rimantė. Šios aktorės sveika saviironijos dozė man irgi labai artima.

Įdomūs besikartojantys sutapimai – per Rimantės gimtadienį dažnai kartu išleidžiame premjerą:  Fassbinderis, Schintzleris, „Trys seserys“, ir labai liūdna, kad šiais metais, būtent šiuo laiku negalime suplanuoti premjeros. Bet labai laukiu, kol pavasariop vėl galėsime repetuoti! 

Su gimtadieniu, mylima žvaigžde!

R.Valiukaitė – viena šmaikščiausių, gražiausių ir elegantiškiausių mano kolegių. Draugijos siela, dėmesio centras, humoro varikliukas, puiki pasakotoja.

Rimantė – labai tiesus, tiesą ir nuoširdumą vertinantis žmogus. Šalia jos geriau net nebandyti apsimetinėti, kuo nesi, – akimirksniu demaskuos, sugėdins ir pašieps. Su ja visada linksma. 

Mes susidraugavome repetuodamos Šėpos teatro spektaklius. Režisierius Gintaras Varnas, mūsų bendrakursis, atgaivino ir atkūrė Vilniaus miesto fenomeną, politinį, šmaikštų, drąsų lėlių teatrą. Naktinis darbas iki paryčių labai suartina, juolab kad buvome tik dvi moterys spalvingoje vyrų komandoje.

Po studijų mus pakvietė režisierius Eimuntas Nekrošius, taip pat vaidinome kurso vadovo ir tuomečio Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovo J.Vaitkaus, savo bendrakursio O.Koršunovo, Rimo Tumino ir kitų režisierių spektakliuose.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pamažu atsivėrė ir kitų šalių sienos – pradėjome daug gastroliuoti po įvairiausias šalis. Ir čia prasidėjo mūsų nuotykiai. Ko tik mes neprikrėsdavome! Buvome labai pašėlusios: stiprios, kupinos polėkio ir smalsumo, iš visos širdies dirbome, bet iš visos širdies ir linksminomės. Tačiau ir ne vieną karčią ašarėlę esame kartu išverkusios...

Net a. a. Vytautas Šapranauskas draugiškai sakydavo, kad po vieną mus dar gali pakęsti, tačiau kai mes kartu, – tikra stichija!

Buvo juokinga ir smagu, kad mus tris – Rimantę, Eglę Mikulionytę ir mane – vadino „teatro mūzomis“, neva mes esame tos, kurios paauksuotais veidais spindi virš įėjimo į teatrą. Kiekviena aktorių karta turėjo savąsias. O mes, trys karalienės iš  Williamo Shakespeare‘o „Ričardo III“, kurį režisavo R.Tuminas, galėjome žaižaruoti įvairiausiomis, tirščiausiomis emocijomis, – visos vienoje scenoje.

Kad ir į kokią šalį nukeliaudavome, visur smagiai leisdavome laiką. Žinoma, pirmiausia – darbas, o po to – linksmybės! Mūsų nuotykiai labai asmeniški ir jų neįmanoma papasakoti taip žaismingai, kaip tik Rimantė sugebėtų. Tačiau rizikuosiu ir mėginsiu prisiminti vieną epizodą.

Su Eimunto Nekrošiaus spektakliais daug keliavome po Italiją. Gastrolių daugėjo ir mes nusprendėme pasimokyti italų kalbos. 

Rimantė, pramokusi italų kalbos pagrindų, aš, pasitelkusi mokyklines lotynų kalbos žinias, bandėme susikalbėti su italais. Jie – vyrukai jausmingi, stilingi – mėgino su mumis flirtuoti ir draugauti. Pakvietė į kavinę. Na, o mes – jei kartu, tai kartu, po vieną – šiukštu! Vietiniai neva geriau parodys miestą. Klausia, ko merginos norėtumėte?

Rimantė, prisiminusi, kad itališkai „išgerti“ – „girare“, sako: mes norime girare. O anie klausia: kur girare – senamiestyje, kavinėje, diskotekoje, šokiuose, pas jus viešbutyje?

Ne, ne, sakome, jokių viešbučių, esame iš Lietuvos, ištekėjusios, labai religingos, mūsų negalima liesti. Norėtume kokteilių arba vyno. Tai gal jūs norite „bere“? Ne, ne „bere“, mes norime „girare“!

Einame į vieną kavinę, į kitą, į kažkokią diskoteką ir visur ta pati dainelė. Galiausiai kažkokioje degalinėje išgeriame putojančio vyno ir jie mus parveža į mūsų viešbutį.

Ryte per pusryčius Rimantė staiga prisimena, jog sumaišė žodžius: vietoj „bere“ – gerti vartojo „girare“ – suktis. Krykštėme iš juoko paaiškėjus, kodėl mūsų nesuprato italai: ko tos merginos taip nori suktis, suktis ir suktis? Taip visą naktį prasisukome po naktinę Parmą.

Šiuo metu rečiau susitinkame bendruose darbuose ir spektakliuose, tačiau Rimantė yra ta tikra, brangi, artima draugė, į kurią bet kada galėčiau kreiptis patarimo, pagalbos. Tikiu, kad mes viena dėl kitos padarytume viską, ką tik įstengtume. Man Rimantė – viena nuostabiausių Dievo dovanų!

Rimantė – puikaus humoro, ironijos ir saviironijos meistrė! Manau, kad šios savybės, ypač aktoriui, – kaip oras, kuriuo kvėpuoji. Be sveikos ironijos teatre, gyvenime tiek pats gali uždusti, tiek kitus uždusinti. 

Kai pakviečia vaidinti kokiame nors naujame spektaklyje, ir tarp aktorių – Rimantė, visada apsidžiaugiu. Dabar, prisiminusi praeitį, suprantu, kad tikrai nemažai kartu vaidinome.

Mieliausias prisiminimas iš repeticijų – legendiniame spektaklyje Herkaus Kunčiaus „Genijaus dirbtuvė“. Tekstais iš „dirbtuvės“ iki šiol su Rimante pakalbame: „Kas tas talentas, jei laimės nėra...“

O „Lugnazado šventės šokiai“ – vėl savi ritualai! Ten labai daug šokome ir atsigerti visada labai norėjosi... Su Rimante prieš kiekvieną spektaklį išsidėliodavome pagal mizanscenas „maskuotukus“ – užmaskuotas stiklinytes su vandeniu ir spektaklio metu vos ištroškai – po ranka.

„Išvaryme“ kūrėme tą patį epizodinį vaidmenį – Oksaną. Vėl smagumėlis – nulis konkurencijos.

Ir dar viena labai linksma partnerystė – „Medžioklės scenose“. Čia vaidinome dvi miestelio bendruomenės drauges, tokias labai jau „humoristes“, tad save praminėm Pračkailiene ir Zizirskiene.

Na, ir Y.Ross „Trys seserys“. Rimantė – mano gražioji, gilioji, depresyvioji sesuo Maša. Aš per repeticijas tiek prisikūriau sau kalbėjimo – plepu ir plepu, o Rimantės Maša  per visą spektaklį beveik neprataria nė vieno žodžio, bet taip prikausto, kad „susirenka“ visą žiūrovų dėmesį ir meilę.  

Rimantei nuoširdžiausiai linkiu dar daug puikių darbų! Mylimų šunų, kačių, kitų augintinių, po to – žmonių ir gero gyvenimo!

Su Rimante mes pažįstami nuo labai seniai, nuo tada, kai aš įstojau į Muzikos ir teatro akademiją (1989 m.); ji buvo antrame kurse, aš – pirmame. Rimantė visą laiką buvo viena iš tų trijų mūzų – D.Michelevičiūtė, E.Mikulionytė ir R.Valiukaitė. Ir tos mūzos, kaip ir Stanislovo Kuzmos skulptūros, – amžinos, amžius jų nepaliečia. 

Aš džiaugiuosi, kad teko su ja susipažinti ir draugauti. Iš šalies žiūrint, ji gali atrodyti sarkastiška, skeptiška, bet iš tikrųjų ji jautrus žmogus, niekada nepaliks draugo nelaimėje. Su ja galėčiau eiti į žvalgybą.

Rimantė – viena iš nedaugelio moterų pasaulyje, puikiai valdančių humoro jausmą. Tarp komikų ar „standaperių“ daugiausia vyrai, o sugebančių tai daryti moterų – vienetai. R.Valiukaitę galėtume įrašyti tarp tų vienetų.

Ji yra puiki parodijų meistrė, ir scenoje, ir gyvenime nebijo atrodyti negraži. Atvirkščiai, tarkim, ji šiek tiek pražilusi, bet nesidažo plaukų ir dėl to neišgyvena. Ji nesidaro plastinių operacijų ir, nepaisant to, atrodo kur kas geriau nei jos bendraamžės, kurios darosi įvairias kosmetines procedūras. Gal jos tokie genai?

Kai kurie šiais laikais ypač rūpinasi sveika mityba, sveika gyvensena, bet atrodo gerokai blogiau už Rimantę, kuri, mes visi žinom, kaip gyvena. Ji neriboja gyvenimo malonumų: ir valgo, ką nori, ir geria, ką nori, ir atrodo išskirtinai gerai.

Niekas netiki, kad jai jau tiek metų. Manau, kad tai lemia jos valia. Ji labai valinga, turi tvirtą stuburą, o tai, akivaizdu, apsaugo nuo atmosferos veiksnių. Manau, kad ir po dvidešimties metų Rimantė atrodys taip pat gerai. To ir linkiu!
        
Kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius:

Pirmiausia Rimantė yra gražuolė – šito jau neatimsi niekaip. Kas pažįsta Rimantę, jos pamiršti negali. Ji – ryški, stipri, talentinga, mylima, matoma, garsi, neieškanti žodžio kišenėje. Jos humoras pakankamai kietas, gali pasirodyti net grubus, bet jeigu tu žmogų pažįsti, visa tai priimi kaip nuoširdaus žmogaus savybes. Todėl labai malonu su ja bendrauti.

Tik man labai gaila, kad jai dažniausiai siūlomi įvairūs stiprūs, bet ne didžiausi vaidmenys. Dažnai tai – humoristiniai vaidmenys. Bet jos niekas neišbandė didelėje dramoje.

Vis dėlto ji yra genijus mažų, trumpų, linksmų, charakterinių vaidmenų. Ji labai taikliai juos suvaidina, visi tai žino, priima, bet gaila, kad tenka laukti, kol teatre ar kine jai bus suteiktos maksimalios galimybės. Atrodo, kad Rimantės tiesumas, ryškumas gal atbaido režisierius. Bet tada ko verti režisieriai, jeigu jie bijo stiprios asmenybės? 

Rimantė yra visų kompanijų siela, aplink ją – daug draugų. Rimantę myli už jos nepakartojamą humorą. Daugelis aktorių rūpinasi savo karjera, o Rimantė gyvena taip, kaip jai patinka. Gal dėl to, kad kai jai pasiūlomas koks nors vaidmuo, ji suvaidina šimtu procentų. Nes „viduriuko“ Rimantė nevaidina: jai vaidmuo arba tinka, arba ne. Ir mes džiaugiamės, kad jos toks charakteris, kad tokia Rimantė yra, kad ji šviečia ryškiausia žvaigžde mūsų aktorių padangėje.   

R.Valiukaitę galėčiau palyginti su nemirtingąja teatro ir kino aktore Faina Ranevskaja – abiejų toks pats humoro šmaikštumas! Tik vienas skirtumas: Ranevskaja – jau istorija, o Rimantė – čia, su mumis!

Rimantė turi puikią charizmą, ji visą laiką buvo labai šmaikšti. Ji puikiai vaidino spektakliuose „Jei praeitų penkeri metai“ (Mašininkė, Manekenė; 1993), „Publikoje“ (Elena, Džiuljeta, Dama; 1997), „Laikas ir kambarys“ (Mari Štoiber; 1997). Tai buvo jos dideli vaidmenys.

Rimantė – paslanki stilistiškai, nes visi šie spektakliai skirtingų stilių ir ji ypač gerai tai pagavo. Ji turi daug spalvų. Iš savo kurso ji iš karto išsiskyrė.

Jeigu žiūrėtume pagal amplua, ji buvo charakterinė. Kita vertus, charakteriniai aktoriai kartais ima ir pasikeičia. Mes turime kelis tokius pavyzdžius. Bet manau, kad būtent charakteriniai yra kur kas įdomesni už lyrinius ar herojinius vaidmenis.

Kad Rimantė yra komikė, tai čia ir taip aišku. Bet ji ne vien komikė. Iš esmės jos tipas – femme fatale („lemtinga moteris“). Iš esmės ji yra tragikomikė, nelygu nuo vieno ar kito spektaklio aplinkybės.

R.Valiukaitė – aktorė „su stuburu“: jai nedaug ką paaiškinsi, prikiši. Ji viską priima, bet sykiu ir viską daro savitai. Ji visą laiką turėjo ir turi savo požiūri į viską.

Rimantė – išskirtinė ir ryški, scenoje turinti daug energijos ir daug jėgos. Tuo ji ir išskirtinė, kad priima visa tai, kuo ji yra. Gyvenime to, kas nepatinka, ji ir nepriima: sako tiesiai, nieko nevynioja į vatą, neieško žodžio kišenėje. Dažnas iš mūsų bando „išsivynioti“ kalbėdami, o Rimantė bendrauja tiesiai.

Daug ką pasako ir žili jos plaukai: ji ramiai priima savo amžių, gerai suvokia aktorinę profesiją. Kaip ir aš – ji turi tam tikro skepticizmo. Bet ne blogąja žodžio prasme, nes kalbant apibendrintai, neverta mirti dėl teatro, žmogus yra svarbiau už tai, ar jis gaus vaidmenį, ar jo negaus.