Pedagogas atliko charizmatiško vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmenį paties statytame spektaklyje pagal Petro Tilainės pjesę „Palangos Juzė“. Jam scenoje talkino buvę mokiniai – aktoriai, režisieriai, kultūros renginių organizatoriai.
Kultūros darbininkų ugdytojas
Klaipėdoje P.Bielskis išugdė gausų būrį mėgėjiško teatro ir pramoginių renginių režisierių, kurie pasklidę po visą Lietuvą pratęsė savo mokytojo darbus. Teatralo dėmesys visą laiką krypo į nacionalinę dramaturgiją, jos užuomazgas ir raidą.
Motiejaus Valančiaus ir Balio Sruogos premijų laureatui P.Bielskiui suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Už nuopelnus puoselėjant nacionalinę dramaturgiją ir lietuviškąjį teatrą jis apdovanotas Kultūros ministerijos žvaigžde „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Žvejų rūmų salėje susirinkę žiūrovai sukakties proga šiltai pasveikino P.Bielskį – ilgametį KU Teatro pedagogikos katedros vedėją, režisierių, mokslininką, dar sovietmečiu įsiplieskusio, o vėliau per visą Lietuvą nuvilnijusio klojimo teatrų sąjūdžio pradininką.
Už žemaitį vyskupą galvą guldo
Klaipėdos universiteto Mokomajam teatrui tebevadovaujantis P.Bielskis iš viso yra pastatęs daugiau 30 spektaklių. Jubiliejiniam vakarui sukaktuvininkas pasirinko P.Tilainės pjesę apie Žemaičių vyskupo, kovotojo su rusifikacija, blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininko M.Valančiaus (1801-1875) gyvenimo kelią ir veiklą.
Iš Laukuvos miestelio kilęs žemaitis P.Bielskis prisipažino įvairiuose pastatymuose su savo auklėtiniais vyskupo M.Valančiaus vaidmenį atlikęs daugiau kaip pusšimtį kartų. Tai pats mylimiausias jo herojus ir personažas scenoje.
P.Bielskis už M.Valančių galvą guldytų. Teatralą labiausiai žavi jo asmenybės vitališkumas – iš Nasrėnų kaimo kilęs paprastas žemaitis, pakilęs iki vyskupo, kone visą laiką vienas ėjo prieš carinės Rusijos imperiją, prieš žandarus, neįmanomomis sąlygomis išgyveno, gynė bažnyčią, lietuvišką kalbą.
Scenoje sulaukė audringų plojimų
„M.Valančius man – pati gaivališkiausia figūra Lietuvos kultūros padangėje. Jo tekstus ir dabar skaitau kaip Šventąjį raštą. Kai studentams reikia paaiškinti, kas yra teatralumas, dažnai remiuosi Žemaičių vyskupo gyvenimo ir veiklos pavyzdžiais“, – kalbėjo P.Bielskis.
Spektaklis „Palangos Juzė“ Žvejų rūmų erdvėse sulaukė audringų plojimų. Nespėjęs nusimesti raudonų vyskupo drabužių P.Bielskis nuo scenos kryžiaus ženklu palaimino visus jam talkinusius partnerius, buvusius mokinius, į jubiliejinį spektaklį susirinkusius žiūrovus.
Po to sukaktuvininkas pateko į bendradarbių, auklėtinių, teatro mėgėjų glėbį – scenoje nusidriekė sveikintojų gretos.
Nusilenkė ir anekdotų karalius
Jausmingą eilėraštį P.Bielskiui su ašaromis akyse perskaitė jo auklėtinis – Lietuvos anekdotų karaliumi tituluotas Raimondas Šilanskas. Jumoristas šįkart gal ir nejuokavo, pareiškęs, jog už savo svaigią karjerą scenoje, pramoginėse televizijos laidose pirmiausia yra dėkingas tik jam.
Kitas P.Bielskio auklėtinis, teatro šamanas, režisierius, aktorius, siautulingų performansų su ugnies efektais kūrėjas Benas Šarka vėl pašiurpino publiką – šis menininkas savo mokytojui įteikė į sprogmenį panašią dovaną, dar ir padegė prie jos pritvirtintą virvelę su parako šerdimi.
Prisiminęs sėkmingai dirbančius savo mokinius P.Bielskis, be kito ko, pažymėjo, jog R.Šilanskas nebuvo vienas, iš tų, kurie pasigardžiuodami kremta mokslo šaknį, uoliai lanko paskaitas: „Benas jau tada žinojo, ko nori, jam netrukdžiau, o Raimondas blaškėsi ir šen, ir ten. Nežinau, ar jis buvo mano pažangiausias studentas“.
B.Šarkos pirotechnikos triukų įbaugintus žiūrovus nuramino spektaklio dalyvis ir vakaro vedėjas KU profesorius Rimantas Balsys. Sukaktuvinkas vyskupo mostu visus susirinkusius pakvietė prie vaišių stalo.
Šventas Kryžiaus kelio giesmes Žvejų rūmų užkulisiuose svečiai traukė žemaičių tarme, nelaužydami P.Bielskio išaukštinto baivybės apaštalo vyskupo M.Valančiaus priesakų.
Už eiles – tribunolo nusprendis
P.Bielskio likimas, kurį jis pats vadina nuotykių virtine, primena Žemaičių vyskupo M.Valančiaus gyvenimo kelią, jo pasirinktas vertybes. Būdamas šešiolikos metų P.Bielskis išklausė Sovietų Sąjungos karinio tribunolo nuosprendį – jaunuolis už patriotines eiles buvo nuteistas kalėti 25 metus
„Itin griežtas prokuroras teisme nepilnamečiui pareikalavo mirties bausmės už tai, kad šis savo laiškuose draugams Sibiro tremtiniams kartais neatsargiai pasišaipydavo iš Josifo Stalino.
"Jis pareiškė, kad esu labai žiaurus, tikras nusikaltėlis - trokštu visų tautų vado mirties. Prisiuvo išgalvotų kaltinimų - buvau nuteistas už antitarybinę veiklą, net ir terorizmą“, – pasakojo P.Bielskis
Po J.Stalino mirties grįžęs iš Komijos lagerių P.Bielskis studijavo Vilniaus universitete, Lietuvos konservatorijoje. Nuslėpęs teistumą baigė aspirantūrą Maskvoje, dirbo Televizijos ir radijo komitete.
Klojimo teatrai įgavo sparnus
„Per savo gyvenimą sutikau daugybę dorų ir garbingų žmonių, kurie mane padrąsindavo, sunkiomis akimirkomis neleisdavo pulti į neviltį, palūžti. Jie tarsi uždėdavo man ant galvos savo ranką – įkvėpdavo darbams.
Tokio palaiminimo kartais labai reikia. Kai jaučiu bent vieno šalia manęs stovinčio žmogaus petį, manęs niekas nesustabdysi“, – energija spinduliavo sukaktuvininkas.
Vilniuje P.Bielskis organizavo Novelės teatrą, o pradėjęs dirbti Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose su savo mokiniais Agluonėnų kaime (Klaipėdos r.) įkūrė pirmąjį mėgėjišką klojimo teatrą.
Vėliau P.Bielskio ir jo bendraminčių pastangomis vis plečiamas klojimo teatrų tinklas nusidriekė per visą Lietuvą. Kasmet vis kitame regione vyko spalvingi festivaliai – Klojimo teatro krivūlės.
Į knygą sudėjo ryškias pjeses
Žvejų rūmuose P.Bielskis pristatė spaustuvės dažais kvepiančią savo knygą „Vieškeliu praėjęs Dievas“ (sudarytojas R.Balsys), kurioje suguldyti studentų darbai, interpretuojant istorinę medžiagą jų išplėtoti etiudai.
P.Bielskio knygoje publikuojamos septynios ryškiausios mėgėjiškų teatrų pastatytos pjesės, autoriaus pastabos ir apmąstymai.
Pavadinimą autorius pasiskolino iš vieno jį sužavėjusio Kazio Bradūno eilėraščio. Jame poetas apdainavo kaimo vieškeliu ėjusį elgetą, bet žmonės į jį žvelgė kaip į Dievą, nusileidusį iš dangaus aukštybių.
„Visą savo gyvenimą suvokiu kaip Dievo sukurtą paveikslą, kuriame yra daug spalvų – visos yra svarbios ir reikalingos. Aš irgi esu tik Dievo pameistrys, žengiąs tuo dulkėtu vieškeliu“, – šypsojosi teatralas.
