Jis bendradarbiauja su dainų kūrėjais Jose Mario Branco, Fausto ir Sergio Godinho, gyvai įgarsina nebylius filmus Lisabonos „Portuguese Cinemateca“.
Šis žymus kūrėjas jau keliskart koncertavo Lietuvoje, o šį pavasarį sugrįžta pristatyti savo naujo albumo „Ochra“, įkūnijusio raudoną spalvą trispalvėje trilogijoje. Interviu prieš koncertus (vasario 28 d. sostinės „White Piano Hall“, vasario 29 d. Raudondvaryje) Filipe Raposo papasakojo apie jį įkvėpusius kompozitorius, kūrybinį bendradarbiavimą ir vaikystės prisiminimus augant muzikantų šeimoje.
– Esate pianistas, kompozitorius, aranžuotojas. Kaip suderinate visus profesinius vaidmenis savo gyvenime? Ar Jums svarbus tarpdiscipliniškumas?
– Tarpdiscipliniškumą laikau vienu didžiausių savo vertybių, kurių nuolat siekiu. Domiuosi įvairiais dalykais, kuriu ryšius tarp skirtingų sričių ir dėl to man mano gyvenimas man tampa daug mielesnis.
Smalsumas man yra tarpdiscipliniškumą rakinantis žodis. Tikiu, jog mano aistra kinui, poezijai, gamtai ir miškams, susidomėjimas žmogaus elgesiu ir antropologija, fotografija ir dokumentiniais filmais – visa tai kartu formuoja mano muziką ir tai, kaip aš suvokiu pasaulį ir aplinkinius.
Aišku, reikia mokėti organizuoti savo laiką, siekiant viską išlaikyti pusiausvyroje. Man yra nepaprastai svarbu skambinti fortepijonu, tačiau lygiai taip pat turiu skaityti knygas, žiūrėti filmus ir taip toliau.
Argenitinos rašytojas Jorge Luisas Borgesas sakė: „nesu tikras, ar iš tiesų egzistuoju. Aš esu visi rašytojai, kuriuos skaičiau, visi žmonės, kuriuos sutikau, visos moterys, kurias mylėjau, visi miestai, kuriuos aplankiau“, o aš taip pat pridurčiau, jog aš esu visa ta muzika, kurios klausiausi.
– Kiek žinau išradote savo unikalią muzikinę kalbą, kurioje maišosi klasikinės, folko ir džiazo muzikos elementai. Kaip susiformavo šitokia kalba?
– Na, manau, kad aš pats jo nesuformavau. Žinome daugybę kompozitorių, jungusių skirtingas muzikines įtakas, maišiusių klasikinę, liaudies, džiazo muziką ir dar daugiau kitokių elementų. Ingredientai egzistuoja jau seniai, bet paslaptis slypi tame, kaip mes juos sumaišome ir pagal kokius principus kuriame muzikinę gramatiką ir kalbą.
Geriausias „skonis“ atsiranda praėjus laikui, kartu su patirtimi, kaip vynas, subrandintas visų ilgų laukimo ir mokymosi metų. Negalime prašokti laiptelių šiame tobulėjimo procese.
– Esate vadinamas garsų alchemiku. Ar domitės alchemija ir ar įžvelgiate paralelę su Jūsų kūryba?
– Ši metafora buvo naudojama apibūdinti mano muziką paskutiniame solo albume „Øcre“, kurio atskaitos taškas buvo raudona spalva. „Øcre“ buvo pirmasis pigmentas, kurį moterys ir vyrai naudojo piešdami senovinius simbolius ant urvų sienų. Mano meniniuose tyrimuose ši spalva vaidina svarbų vaidmenį ir ji buvo atspirties taškas „Spalvų“ trilogijai.– -Kas paprastai Jus įkvepia? Kaip ieškote naujų idėjų?
Sunku apibūdinti komponavimo procesą – viena vertus, man reikalingas poetinis impulsas, siekiant atrasti naują muzikinę temą. Kita vertus, man taip pat reikia pragmatiškos priežasties – užsakymo, kad pradėčiau šį procesą.
– Skaičiau, jog muziką apibūdinate kaip „sintetinį harmonijos ir spalvos ryšį“. Kaip suformavote šį muzikos supratimą?
– Nuo pat vaikystės harmoniją ir akordų progresijas siejau su spalvomis. Tikriausiai dėl šios priežasties studijų metais labiausiai tyrinėjau akordus, jų struktūras ir progresiją. Tikriausiai tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko mano kompozicijose prioritetas yra teikiamas harmonijai.
– Kokią įtaką Jūsų kūrybai turėjo jūsų profesoriai? Ar yra kažkas, ko išmokai ir kuris iš tikrųjų suformavo tave kaip kompozitorių?
– Mokymosi procesas yra nedidelės vagystės iš kitų kūrėjų. Mokiausi iš kompozitorių, jų kūrinių ir bandžiau kurti iš viso to savo sintezę. Esu nukopijavęs Beethoveno kontrapunktą, perrašiau visą Brado Meldhau fortepijono solo. Mokydamasis maišiau įvairių kompozitorių muzikos elementus ir taip vagiau iš jų. Be abejo, vidinis noras mokytis buvo didžiulis. Jis ir privertė mane pasinerti į šią nuostabią muzikos visatą.
– Kaip šiuo metu keliate naujus iššūkius savo kūrybiškumui?
– Turiu žinoti, kas vyksta aplink mane meno pasaulyje, apie naujus albumus, artėjančius koncertus. Dažnai klausausi meistriškų kūrinių, rašau kontrapunkto ir chorinius pratimus. Šiuolaikines išraiškas lyginu su praeitimi. Siekiu, jog mano muzika išugdytų įgūdžius ir techniką, pagal antikinę praktiką.
– Kaip keičiasi kompozicijos procesas, kai kuriate patys ir bendradarbiaujate su kitais dainų autoriais? Kaip tai pasikeičia bendradarbiaujant su skirtingais orkestrais?
– Bendradarbiaujant su kitais, vyksta dialogas ir pats procesas yra pasidalinamas tarp kūrėjų. Tai yra ego pratybos, kadangi kūrybinio proceso metu turi gerbti ir suteikti laisvę kitiems kūrėjams. Visos taisyklės turi būti iš naujo nubrėžiamos, ypač komponuojant garso takelį filmui ar video žaidimui.
Kuriant muziką filmui taip pat dramaturgija tampa uždara forma ir ja vadovaujuosi kurdamas muziką ar improvizuodamas. Tam tikras filmo veikėjas gali turėti savo leitmotyvą, ypatingą skambesio tekstūrą ar akordų progresiją.
– Kaip galėtumėte palyginti keturis savo albumus? Kaip vyksta Jūsų kaip kompozitoriaus augimas?
– Tai yra mano viltis – augti kaip kompozitoriui ir žmogui. Klausydamasis savo pirmo albumo „First Falls“, aš aiškiai žinau, kas keitėsi nuo to momento iki „Øcre“. Visa tai – mokymosi ir tobulėjimo kelionė.
Visi keturi albumai turi bendrų taškų – pavyzdžiui, jų pagrindinės įtakos yra J. S. Bachas, naudojama chorinė technika, improvizacija. -Skaičiau, jog Jūsų močiutės fortepijonas buvo mėgstamiausias vaikystės žaislas. Ar jaučiate, kad Jūsų karjerą lėmė Jūsų šeima?
Mano močiutės fortepijonas neabejotinai buvo pirmasis mano patirtas kontaktas su muzikos instrumentu, o šeimos palaikymas visos kelionės metu buvo labai svarbus. Vis dėlto sakyčiau, kad mano noras ir smalsumas muzikai buvo daug svarbesnis. Niekada negirdėjau tėvų paskatinimo mokytis skambinti fortepijonu, visada pats buvau atsakingas už skambinimą.
– Kokie muzikantai Jus įkvėpė, atvėrė akis naujovėms?
– Prisimenu, jog daug valandų praleisdavau klausydamasis klasikinės muzikos radijo, vakarų muzikos istoriją suformavusių kompozitorių muzikos. Tos akimirkos buvo mano pirmosios kompozicijos pamokos. J. S. Bachas buvo bene labiausiai mane įkvėpęs kompozitorius. Daug popiečių praleisdavau priešais klaviatūrą, improvizuodamas pagal jo temas.
– Ar stengiatės išsiskirti savo kūryba?
– Aš visada stengiuosi būti sąžiningas savo muzikoje ir tai yra sunki užduotis. Siekiu, jog muzika atspindėtų mano, kaip žmogaus, esmę. Atidžiai klausausi savo meninio vidinio balso, o taip ir sukuriamas unikalumo pojūtis.
