Aktoriaus profesija banguota, darbų ir būna, ir nebūna. Nepaisant bangavimo po skyrybų viena sūnų auginanti A.Vilutytė daugiau veiklos griebėsi ne tik dėl sotaus kąsnio, bet ir dėl to, kad ją vis traukia nauji užsiėmimai.
– Kokie vaidmenys jums buvo įsimintiniausi? Ar turite svajonę suvaidinti kokį konkretų vaidmenį, tarkim, nemažai aktorių nori būti Džiuljetomis? – paklausiau A.Vilutytės.
– Yra tarsi dvi vaidmenų rūšys: tie, kuriuos pastebi ir gerai įvertina žiūrovai, ir tie, kurie tau viduje yra svarbūs. Laimė, kai tai sutampa, kaip buvo Unos vaidmuo Jono Vaitkaus režisuotame „Juodvarnyje“ su Vladu Bagdonu, ar Silvija Aido Giniočio pastatytuose „Mašininkuose“.
Pastarąjį tebevaidiname su Daliumi Skamaraku iki šiol. Žinoma, yra ir daugiau, štai kad ir „Brangioji mokytoja“, kurią režisavo Ieva Stundžytė. O yra vaidmenų, kurie lieka sau, padeda augti.
Nesu tikra dėl to, apie ką aktoriai svajoja, apie šią profesiją iš viso yra per daug legendų ir tuščių kalbų. Po ilgo darbo teatre supranti, kad esmė ne „garsus“ vaidmuo, o gerai, preciziškai sukurtas, padedantis visam spektakliui įvykti. Kartais tai gali būti ir epizodas.
Man visada svarbu buvo žmonės, su kuriais dirbu, ir tema, kuria norime dalintis su žiūrovais. Šiuo metu vienas brangiausių man spektaklių yra Kirilo Glušajevo „ Terapijos“.
– Kadangi nemažai metų vaidinote Keistuolių teatre, kūrėte vaikiškų spektaklių personažus, natūralu, kad nesate gavusi Auksinio scenos kryžiaus. Ar kada nors jums rūpėjo apdovanojimai?
– Kryžiai pirmiausiai rūpi žiniasklaidai, o vaikams, kurie ateina į teatrą, rūpi patikėti pasaka ir stebuklu. Tie juoko „kryžiukai“, kurie atsiranda jų akyse, yra didelis apdovanojimas.
Jau praėjo tie laikai, kai spektakliai ir vaidmenys vaikams buvo laikomi nereikšmingais ir prastesniais. Vis daugiau atsiranda sąmoningo ir atsakingo teatro vaikams. „Keistuoliai“ buvo pirmeiviai daug kuo, man labai smagu, kad buvau ir esu to proceso dalimi, nes kūrėme teatrą, koks Lietuvoje buvo pamirštas.
Beje, su mūsų kursu teatre atsirado daugiau spektaklių suaugusiems nei vaikams. O Auksiniu scenos kryžiumi yra apdovanoti spektakliai, kuriuose vaidinau įvairiuose teatruose.
– Vilniaus universitete studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą, patekote į Keistuolių teatro aktorių grupę. Vėliau vaidybos magistrantūros studijas tęsėte Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Vis dėl to, kas labiau traukė, ir kas ką nusvėrė – aktorystė ar filologija?
– Aktorystė. Bet aktoriaus darbe labai praverčia literatūros instinktas. Esu knygų žmogus. Nors gimiau vaizdų kūrėjų šeimoje, tačiau mane nuolat supa knygos, tebesu aistringa skaitytoja.
– Keletą metų „Dviračio šou“ su Inga Jankauskaite vaidinote blondines. Ar žiūrovai jus atpažindavo gatvėje? Ar su kolege tapote draugėmis ir gyvenime?
– Pasakysiu paslaptį: žmonės scenoje ir ekrane atrodo kitaip nei gyvenime. O jeigu rimtai, tai kartais atpažindavo, pagirdavo, paprašydavo autografo, bet nepasakyčiau, kad buvo labai didelis kontrastas nuo to, kiek reakcijų susilauki daug metų dirbdamas aktoriumi.
Tam tikras atpažįstamumas mums yra profesijos dalis ir prie jo pripranti. Mūsų visuomenė yra gana mandagi ir geranoriška, aš tuo džiaugiuosi.
Būdama studentė didžiulio dėmesio susilaukdavau iš vaikų ir jų tėvų vaidindama personažą Bobą spektaklyje ir vėliau televizijos laidoje „ Keistuolių pasaulis“. Paradoksalu, bet būdama dvidešimtmetė vaidinau Bobą, o įžengusi į ketvirtą dešimtį – naivią blondinę. Tai ir yra aktorystės žavesys.
Blondinių etapas buvo labai smagus, intensyvus ir davęs daug pamokų. Su Inga esame draugės. Tokios draugės, kurios gali pusę metų nesimatyti, o paskambinus kalbėtis kelias valandas ar atvažiavus viena pas kitą kalbėtis visą naktį apie tai, ką veikiame šiandien, kaip gyvena mūsų vaikai. Man svarbu, kaip ji gyvena ir kaip jai sekasi. Jai taip pat.
– Ar blondinių vaidmuo turėjo neigiamų pasekmių, tarkim, vėliau teatre buvo sunku įrodyti, kad esate verta rimto vaidmens?
– Kur nors Brodvėjuje Nujorke ar Londono aristokratų gyvenamajame rajone šitokio klausimo niekas nesuprastų. Ten neskirsto vaidmenų į rimtus ir nerimtus, ten kalbama tik apie profesionalumą.
Vaidmuo yra arba gerai arba blogai sukurtas. Gerai sukurta televizinė miniatiūra yra labai rimtas vaidmuo. Kai gavau pasiūlymą vaidinti humoro laidoje, jau beveik dešimt metų vaidinau teatre.
Vaidindama Blondinę buvau pakviesta kurti vaidmenis Jono Vaitkaus spektaklyje „Juodvarnis“ ir Agniaus Jankevičiaus „A.-visai kita“, už kuriuos buvau nominuota Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimams.
Bet tikrai po Blondinių užgriuvo pasiūlymai dainuoti televizijos laidose, gaudavau daug kvietimų vaidinti serialuose, komedijose kine ir teatre ar vaidinti panašų personažą televizijos projektuose. Daug pasiūlymų atsisakiau, nes tuo metu įdomiau buvo kurti teatre.
– Kokių autorių poeziją dažniausiai skaitote viešai? Gal pati esate bandžiusi rašyti eilėraščius?
– Poezija yra mano aistra, mano ramybė, mano įkvėpimas. Pati nerašau ir tuo džiaugiuosi, nes šitaip galiu į poetų pasaulį žiūrėti be jokių prietarų. Skaitau sau, kol randu tai, ką jaučiu, kad galėčiau perteikti publikai aktorinėmis priemonėmis. Tada imu skaityti auditorijai, ieškoti raktų į šį nuostabų šamanišką pasaulį, padedantį mums geriau suprasti žmogų.
Noriu dalintis su kitais savo atradimo džiaugsmu. Viešai skaitau daug moterų poezijos, tarp jų Daivos Čepauskaitės, Wislawos Szymborskos eiles, o šalia ir savo mėgstamų Sigito Gedos, Donaldo. Kajoko, Aido Marčėno.
Dėstant kilo mintis sukurti „Literariumą“, per kurio vakarus jauni rašantys ir scenos žmonės pristato kartu autorių kūrybą. Dabar su Andriumi Zalieska –Zala iš grupės „Arbata“ sukūrėme eilėraščių ir dainų koncertą „Pasinesusikalbėjimai“ kur maždaug prancūzų kinematografininko Claude'o Leloucho filmų nuotaikomis pasakojame vyro ir moters jausmų istoriją.
– Turite dėstytojos patirties – kokias disciplinas ir kam dėstote šiuo metu? Kam jums to reikėjo, ką jums tai duoda?
– Esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, jau dešimt metų dėstau scenos kalbą ir vaidybą. Dėsčiau Vilniaus universitete balso lavinimą būsimiems žurnalistams. Taip pat vedu ir viešus bei užsakomuosius seminarus įmonėms ta pačia tema.
Mano dėstymas remiasi mano patirtimi ir akademine teatro pedagogikos tradicija, todėl tai, ko mokau studentus ir savo kursų klausytojus, yra per dešimtmečius susiklostę ir gerai patikrinti metodai. Prieš daug metų pati sau suformulavau, kad ką aš veikiu, tai mokau žmones dalintis savo pasauliu ir kalbėti taip, kad kiti juos išgirstų.
– Praėjusiais metais mačiau O. Koršunovo spektaklį „Terapijos“ su jumis ir kitais aktoriais. Minėjote, kad norėtumėte dar daugiau vaidmenų teatre. Bet kaip susidėliotumėte dienotvarkę ir kaip suspėtumėte aprėpti tiek veiklų? Kam pirmenybę teikiate šiuo metu?
– Pirmenybę teikiu tiems darbams, kurie man patinka, įdomūs ir prasmingi. Šiuo metu tai yra aktorystė, dėstytojavimas, vieši ir privatūs kalbėjimo lavinimo mokymai ir garsinimas.
– Ar dėl to tiek daug dirbate, kad atžalai sukurtumėte geresnį gyvenimą? Gal jis norėtų eiti jūsų pėdomis – studijuoti aktorystę?
– Jam dabar labai nelengvas laikas, nes reikia galvoti apie studijas. Jo tėvai aktoriai, seneliai dailininkai, dar giminėje buvo ir yra rašytojų, šokėjų. Tad, žinoma, kad jis dairosi į mus, tačiau nuspręsti turės pats. Ir dar, kaip visiems žmonėms, prireiks sėkmės, jos visiems reikia.
Ką aš stengiuosi daryti, tai būti jam mama. Tokia tiesiog mama, kad ir kaip keistai tai šiuolaikiškame pasaulyje skambėtų. Ir palaikysiu jį bet kokiame pasirinkime.
