Renata Valčik. Visi ateiname iš vaikystės. Tačiau aš, atrodo, iš jos taip ir neišėjau. Vaikas mano viduje vis dar aktyviai reiškiasi ir neleidžia užtrenkti to „išėjimo“ durų. Ar mano vaikystė buvo šviesi? Manau, taip. Iš dabartinės perspektyvos matau, kiek daug rūpesčių būta aplinkui, bet vaiko akimis viskas atrodė stebuklinga.
Sunku atskirti, kas realu, o kas ne. Susikūriau fantazijų pasaulį ir mėgau jame tūnoti. Tą gebėjimą, matyt, išugdė mamos skaitytos pasakos. Būdama ketverių, jau žinojau visus Anderseno personažus, Trepsė (Jono Avyžiaus „Aštuonetas iš Trepsės namų“) atskleidė paslaptingą žaislų gyvenimą.
Svajojau patekti į „Tiškučio akademiją“, bet ten mokėsi tik berniukai, kurių vardai prasideda „A“ raide, taigi neturėjau šansų. Kai išmokau skaityti pati, visas pasaulio pasakas jau buvau girdėjusi, todėl ėmiausi biografijų, nuotykių romanų, vėliau ir sudėtingesnės literatūros. Daug knygų perskaičiau pernelyg anksti, todėl dabar tenka skaityti iš naujo, kad suvokčiau tikrąją jų prasmę.
Literatūros pasaulis skatino fantazuoti, kurti savo vaizduotės burbulą. Jame pasislėpusi nuo realybės, nepastebėjau, kokios dramos vyksta aplinkui. Kai staiga suvokiau, kad tėvai skiriasi, o aš netenku tėčio, žmogaus, kurį labiausiai mylėjau, užuovėja tapo guodžianti fantazijų erdvė. Pavyzdžiui, tikėjau, kad milžiniškame lempiniame radijo aparate gyvena maži žmogeliukai – orkestrantai, diktoriai, dainininkai, laukdavau, kada jie pasirodys.
Dar tikėdavau, kad mano vaikų darželis – tai senovinis dvaras, savo bendraamžius laikiau dvariškiais, o auklėtojas – ministrų patarėjomis. Toji mintis ypač apnikdavo per pietus, kai valgyti nesinorėdavo, bet sėdėti su visais prie stalo vis tiek reikėdavo. Tada įsivaizduodavau, kad vyksta rūmų puota. Man patinkantis berniukas būtinai būdavo princas, o draugės – rūmų damos. Gaudavau barti, kad juokus krečiu ir nevalgau.
Iš pasakų, matyt, atėjo ir drąsa, nes jau nuo dvejų metų be baimės eidavau į pasaulį, mano atveju – į gatvę ir keliaudavau, pati nežinodama kur, kol kelią pastodavo milicijos patruliai su išsigandusiais mano tėvais. Abu privargo su manim dėl keisto noro eiti vienai nežinia kur. Dar nemokėjau kalbėti (pradėjau gana vėlai, gal 3,5 metų), bet jau veržiausi pažinti pasaulį.
– Ar vaikystėje, paauglystėje nesvajojote būti berniukas, juk tada daug kam atrodė, kad pasaulis priklauso vyrams?
– Gimiau studentų šeimoje, tėvai dažnai prašydavo kaimynų bendrabutyje ar senelių kaime pagalbos. Visos mano vasaros prabėgo kaime pas dieduką su bobute arba mažame miestelyje pas kitus senelius.
Labiausiai patikdavo kaime, nes ten turėdavau visišką laisvę. Diedukas su bobute sukiodavosi prie ūkio, prie gyvulių, o aš siautėdavau sode arba laukuose, kur nors kieme ar prie bažnyčios. Į kaimą vasarą suvažiuodavo daug miestiečių vaikų, bet kur dingdavo mergaitės, man iki šiol paslaptis.
Tiesa, kartais pasirodydavo kaimynų anūkė, bet nė žingsnio nežengdavo toliau savo kiemo ir gėlių darželio. Todėl mano kompanija buvo grynai „vyriška“ – mano jaunesnysis brolis, kiek vyresnis pusbrolis ir kaimo berniūkščiai, kurie krėsdavo smagias išdaigas, lakstydavo po apylinkes, po bažnyčios kiemą.
Tiesa, kad priimtų į savo kompaniją, tekdavo išlaikyti drąsos testą. Dabar man plaukai šiaušiasi, prisiminus, kokių rizikingų žaidimų slapčia nuo suaugusiųjų prisigalvodavom. Anuomet labai tuo didžiavausi, nenorėjau net suknelių dėvėti, vis skolindavausi pusbrolio šortus ir marškinėlius. Mama šiurpdavo nuo mano poelgių, bet nieko pakeisti neįstengė.
– Ką prisimenate iš mokyklos? Ar tai vien smagūs laikai, ar būta ir nuoskaudų?
– Mokykloje, savo klasėje, sutikau kelias mergaites, kurios buvo tokios pat „nenormalios“ – be kaspinų ir sijonų. Atsitiktinumas lėmė, kad net jų senelių kaimai buvo tame pačiame krašte, dažnai vasarodavom kartu. Taigi mūsų kompanija tapo mišri, nebuvome mergaitės ar berniukai, buvom tiesiog miesto vaikai, kurie iki pamišimo darkėsi, ištrūkę į laukus.
Besidžiaugdama tų vasarų laisve, slėpdamasi savo fantazijų burbule, pražiopsojau esminę tėvų dramą. Jie išsiskyrė. Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Pranešė tik faktą, kad mudu su broliu liekame su mama, o tėtis išvažiuoja. Tėtis?! Man svarbiausias asmuo tarp suaugusiųjų! Dabar į vaizduotės pasaulį, tą fantazijų burbulą, teko temptis ir brolį. Tai buvo pabėgimas nuo realybės. Suaugusieji nebeturėjo mums laiko, tėtis išvažiavo, o mama pernelyg daug dirbo Tokios aplinkybės mokė savarankiškumo, užsimezgė labai glaudus ryšys su broliu.
– Kada susivokėte, kad jūsų pašaukimas yra menas?
– Pirmasis mano piešimo mokytojas skatino stoti į Konarskio keturmetę dailės mokyklą (dabar Justino Vienožinskio menų mokykla). Mama, sužinojusi, kad įstojau papildomai mokytis dailės, neprieštaravo. Paskutinėse klasėse dažnai nelankydavau bendrojo ugdymo mokyklos, nes tuo metu (jei geras oras ir apšvietimas) eidavau tapyti ar piešti iš natūros. Dailės mokykla padėjo man įveikti sunkų paauglystės tarpsnį – nuo 12 iki 16 metų.
Mane supo ryškios asmenybės, kuriomis norėjau sekti, – Petras Repšys, Teresė Marija Rožanskaitė, Agnietė Švėgždienė, Vytautas Narbutas, Saulius Šerys, Rita Dapkutė, Mindaugas Lekas, Jonas Kazlauskas. Net kandusis Jonas Gasiūnas, su kuriuo aršiai kovojau, kad netaisytų teptuku mano tapybos, bet pasakytų žodžiu, ką turėčiau pataisyti pati. Jaučiausi išskirtinė, privilegijuota, nes mokiausi meno mokykloje. Net tiksliųjų mokslų mokytojai žiūrėjo pro pirštus į prastokus mano pažymius, nes visi kažkodėl tikėjo, kad būsiu dailininkė. Ir aš pati greitai tuo patikėjau, nes meno pasaulyje jaučiausi saugesnė negu realybėje.
– O kada supratote, kad jūsų kelias – scenografija? Kaip ją pasirinkote? Ką suteikė studijos? Kokias viltis galbūt sužlugdė?
– Jau baigdama meno mokyklą žinojau, kad rinksiuosi scenografiją. Keista, bet ją pasirinkau ne todėl, kad mėgau teatrą, o todėl, kad šis dailės žanras apima visus menus – skulptūrą, architektūrą, tapybą, grafiką, dizainą Kai pradėjau lankyti piešimo pamokas pas scenografą Vytautą Narbutą, supratau, kad scenografija – tai mano dirva!
Nekantravau kuo greičiau baigti vidurinę mokyklą, nesupratau klasiokų, kurie blaškėsi, neapsispręsdami, kuo norėtų tapti. Deja, tais metais, kai baigiau mokyklą, scenografijos kurso Dailės akademija nerinko. Įkalbėta namiškių, nunešiau dokumentus į freską-mozaiką.
Su savo grafika ir akvarele buvau balta varna tarp stojančiųjų, kurie pristatė aliejinius paveikslus. Petras Repšys, dėstęs ir freskos-mozaikos, ir grafikos klasėse, patarė nešti dokumentus į Grafikos katedrą. Aš tą supratau kaip atsakymą, kad netinku. Todėl jokių popierių niekur nenešiau, išvažiavau į kaimą... Ir pražiopsojau egzaminus į freską-mozaiką! Bet supratau, kad tai ženklas – manęs laukia scenografija.
Santykis su ja visą laiką buvo keistas, ypatingas, jei nuklysdavau į šalį, vėl mane prisišaukdavo. Atrodo, scenografija pasirinko mane, o ne aš ją. Jau būdama trečio kurso studentė susigundžiau videomenu, kuris laužė rėmus, skatino ieškoti papildomos raiškos. Sėkmingi pirmųjų bandymų įvertinimai leido pajusti savarankiškos autorystės skonį.
Išvykau į Zalcburgo vasaros Menų akademiją, į Nanos Hoover video / performansų klasę. Tai buvo pirmoji kelionė į Vakarus. 1995-ieji. Patyriau kultūrinį šoką. Patekau į kultūros ir menų židinį – ne tik mokiausi pas žymiausius to meto menininkus, tą rugpjūtį Zalcburge vyko operos, šiuolaikinio kino ir šiuolaikinės muzikos festivaliai. Nuo informacijos ir potyrių buvau apdujusi tiesiogine šio žodžio prasme. Gyvai girdėjau Iannį Xenakį, Karlheinzą Stockhauseną, Billą Viollą su Heineriu Goebbelsu, mačiau Katharinos Sieverding, Nancy Spero ir Leono Golubo, Nanos Hoover parodas, žiūrėjau prancūzų avangardistų filmus, Marinos Abramovič performansus Gyvenau su studentais iš viso pasaulio, susidūriau su labai skirtingomis kultūromis ir mokyklomis. Jaučiausi tikras laimės kūdikis.
Kai grįžau į Vilnių, gavau Nanos Hoover, savo mokytojos toje vasaros akademijoje, laišką – kvietė atvykti į paskutinį jos kursą Diuseldorfo Dailės akademijoje. Toji miniatiūrinė moteris su juoda vyriška skrybėle, staigiai, per 15 minučių apsisprendusi, kad nebegrįš atgal į Niujorką, bet liks Amsterdame, buvo neįtikėtinai talentinga. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje nuo piešimo ant popieriaus ji perėjo prie piešimo šviesa videokameros vaizde. Buvo labai artima Marinos Abramovič draugė.
Kelis 1996-ųjų mėnesius praleidau Diuseldorfo akademijoje, Nanos Hoover klasėje. Atrodė, nėriau į visai kitą meno pasaulio kraštą, nutolusį nuo teatro, bet sugebėjau baigti ir scenografijos studijas. O pokalbis su kurso vadovu Adomu Jacovskiu, vertusiu mane apsispręsti, padėjo suvokti, kad videomenas – tik dar viena papildoma scenografijos studijų priemonė, dabar šalia pieštuko, teptuko turėjau dar ir kamerą.
Videomenas padėjo susiformuoti mano kaip menininkės, o ne grynai scenografės, sąmonei. Magistrantūros metais aktyviai kūriau videoinstaliacijas, nėriau net į kino, reklamos sritį, kol viename menų simpoziume– rezidencijoje Indijoje patyriau meninį atsivertimą – su modernia kamera ir videoefektais atsidūrusi archajinėje kultūroje staiga pajutau, kad karalius nuogas! Tas žmonių skurdas ir nuolankumas, mokėjimas džiaugtis viskuo, ką tik turi, mane labai paveikė, privertė pažvelgti į save iš šalies. Visi efektai, blizgučiai neteko prasmės. Grįžusi namo, padėjau į šalį kamerą, nes nusprendžiau savo kelią apmąstyti iš naujo.
Ir čia vėl likimo pirštas – gavau laišką iš Prahos teatro akademijos Scenografijos katedros (dar magistrantūros studijų laikais buvau nusiuntusi savo portfolio, gavau teigiamą atsakymą, bet atsisakiau vykti dėl finansų stokos). Laikai pasikeitė – jei išlaikysiu valstybinį čekų kalbos egzaminą, galėsiu mokytis Prahoje nemokamai. Jie kvietė ir laukė. Man beliko priimti šį pasiūlymą. Nusipirkusi vadovėlį „Samoučitel českovo jazyka“ ir čekų–rusų žodyną, po poros mėnesių jau silpnai burbuliavau čekiškai, sėdėjau Prahos nacionalinio muziejaus Viduramžių skyriuje, piešiau Luko Cranacho jaunesniojo piešinių kopijas, svaigau nuo paprasto pieštuko štrichų ir mokiausi scenografijos Prahos Muzikos menų akademijos Teatro fakultete. Grįžau prie klasikinio meno ir kanonų. Scenografija mane susigrąžino.
Pagaliau patekau į tikrus teatrinius mokslus, kur studijavau kartu su aktoriais, režisieriais, teatrologais, dramaturgais ir teatro vadybininkais. Mano komandai priklausė ne tik teatralai, bet ir skirtingų tautų, kultūrinių tradicijų atstovai. Kūrybinis darbas buvo ne savarankiškas-individualus, o kolektyvinis-bendras. Va čia jau reikėjo ne vien kurti, bet ir diskutuoti, ginti savo idėjas, kad įtikintum jomis kitus.
Išvažiavusi metams, likau ten dvejus, o darbų ir projektų gavau net keleriems metams į priekį. Atrodė, liksiu Čekijoje ilgam, bet likimas lėmė sutikti Valentiną Masalskį, mūsų teatro guru. Susitikimas buvo visiškai atsitiktinis, neplanuotas, bet, kadangi turėjau pasiėmusi aplanką su vieno projekto eskizais, įsižiebė diskusija apie teatrą, menus apskritai. Po keleto dienų ant mano darbo stalo jau gulėjo Dostojevskio pjesė „Nuolankioji“, kurią ketino statyti Masalskis. Po to sekė kitas pasiūlymas, trečias, ketvirtas... 12 metų bendradarbiavau su Masalskiu, vėliau su jo studentais ir visa klaipėdiškių komanda.
Masalskis buvo ir yra man didžiulis autoritetas. Jo vertybės, gebėjimas ir poreikis burti aplink save kitus kūrybingus žmones atitiko mano įsivaizdavimą apie menininkų bendradarbiavimą ir draugystę.
Labai ją branginu nes leidžia pajusti, kad nesu viena. Kartais atrodo, kad menininkai yra atskira žmonijos kasta, turinti keistą paženklinimą – tokią ypatingą anteną, kuri gaudo menkiausius egzistencinius virpesius. Toji „antena“ ir leidžia jaustis vienos šeimos nariais, kai nebesvarbus nei amžius, nei tautybė.
– Postmodernistai nelinkę laikytis klasikos, modernizmo nustatytos hierarchijos, esą visi reiškiniai lygiaverčiai, nors nevienalyčiai. Kokios epochos idealai priimtiniausi jums asmeniškai?
– Meno daugiabriauniškumas leidžia plėsti mąstymo horizontą, todėl nepaprastai džiaugiuosi, matydama, kaip nyksta ribos tarp atskirų meno sričių ar žanrų. Man menas yra nedaloma visuma, kitokio sąmoningumo būsena. Vartai į nematerialųjį, amorfinį, neapčiuopiamąjį pasaulį, o menininkai, gebantys derinti protą su jausmais, yra vartininkai. Nesvarbu, kokiais (klasikos, modernizmo ar post(postpost)modernizmo) terminais vadintume, esmė nesikeičia – menas yra slenkstis tarp buities ir būties, apčiuopiamumo ir efemeriškumo, materijos ir idėjos, funkcijos ir esencijos.
Visi teoretikų terminai – tai tik nuorodos, iš kurios pusės įeinama į tą daugiabriaunę sferą. Pro „vartus“ vyksta dvipusis eismas, viena kryptis, kai neriama į idėjų pasaulį, o kita – kai iš ten grįžtama, kai menas „smelkiasi“ į realybę. Tik taip galėjau sau paaiškinti socialinę meno ideologiją, kurios ilgą laiką vengiau, kategoriškai ją atmesdavau, bet, perpratusi „dvipusio eismo“ principą, pagaliau kitaip suvokiau meno funkcijas, jo reikšmę. Tai leido suprasti ir menininko atsakomybę, nes kiekvienas kūrinys – tai koduota žinutė, kurios adresatas yra žiūrovai, klausytojai, skaitytojai, stebėtojai ir t. t. Svarbu perduoti jiems kažką svarbaus, jeigu jau pretenduojame „vogti“ jų dėmesį ir laiką
– Scenografija yra sintetinė, viską apimanti sritis, reikia bendrauti su įvairių sričių menininkais – režisieriais, aktoriais, kompozitoriais, videomeno, kitų sričių atstovais. Ar visada pavyksta suderinti savo ir kitų vizijas, intencijas?
– Aukščiausia meno forma laikau muziką, nes ji abstrakčiausia, nematerialiausia, absoliučiai neapčiuopiama ir belytė. Todėl visada norėjau, kad visas menas, ypač dailė, išsivaduotų iš bet kokių rėmų, formulių ar panašiai. Menas – tai būdas skverbtis iki sielos ar dvasios gelmių. Visa tai nematerialu, neaprėpiama, neapčiuopiama ir – paradoksalu – net nesuvokiama, bet nujaučiama! Būtent muzika man leido tą aiškiai pajusti. Šį suvokimą pradėjau taikyti ir savo srityje. Man tai buvo rodiklis – jokio konkretaus konteksto, jokios geografijos, jokio lytiškumo...
Atrodytų, visa tai svetima teatro menui, kuris analizuoja, kontempliuoja būtent žmogų, jo žemiškumą, kančias ir nuodėmes, konfliktus su aplinka, ryšį kontekstu Vis dėlto tas abstrakčios formos kontempliavimas, absoliuto siekimas kaip tik ir leidžia nusistatyti gaires, objektyviai pažvelgti į analizės objektą. Toks suvokimas padeda greičiau rasti motyvaciją, suteikia daugiau laisvės, ieškant sprendimų, ragina nesilaikyti vienos krypties, ieškoti vis kitokių raiškos formų. Tai išlaisvina, suteikia drąsos žaisti, kad neužstrigčiau uždarame rate.
– Ar jums svarbi plačiosios publikos nuomonė, o gal pasikliaujate meninės bendruomenės įvertinimu, pritarimu, ypač savikritika, nes manote, kad geriausia savo kūrybos vertintoja esate jūs pati?
– Šis laikmetis, kai susipina visos menų sritys, man vis labiau patinka, nes žinau, kad nieko nežinau, kad nieko nemoku, niekas man nepriklauso, todėl pradedu viską iš naujo. Tai neleidžia susireikšminti, aprimti, sustingti, nes viskas, tarsi vėjo pustomas smėlis, čia yra, čia nėra. Kai buvau jaunesnė, atrodo, daugiau visko žinojau, viską buvau griežčiau įvardijusi, „sudėliojusi“ į lentynas. Tada ir kritika ar bet kokie vertinimai atrodė svarbūs.
Dabar kūryba man yra gyvenimo būdas. Tą galiu drąsiai teigti, nes buvo keletas gyvenimo etapų, kai atrodė, kad turėsiu sukti kitu keliu, kad nebepavyks suderinti savo kasdieninių pareigų ir kūrybos. Bet pati nustebau, kad viskas, kas atrodė neįmanoma, tapdavo įmanoma ir net suteikdavo dar didesnės galios. Tapau disciplinuotesnė, atsakingesnė, labiau susitelkusi. Sunkiausiais momentais, kai pasišvęsdavau artimųjų slaugai ar kovai dėl išlikimo, apimdavo ir stipresnė kūrybos galia. Tada sukūriau ir kol kas reikšmingiausius, sudėtingiausius savo darbus. Ar geriausius? Sunku pasakyti, nes viliuosi, kad patys geriausi dar nesukurti.
Su nuostaba supratau, kad kūryba man yra kaip oras, ji užtikrina balansą tarp kūno ir dvasios, tai mano religija, todėl kritika ar įvertinimai nebėra tokie svarbūs kaip anksčiau. Man svarbus grįžtamasis ryšys, alchemija, susikurianti tiek tarp komandos narių, tiek tarp scenos ir salės, kūrybinis azartas, intriga, tai, kas įdomu man pačiai, nes meluoti sau nebenoriu (puikiai žinodama, kad su patirtimi ateina ir gudravimas).
– Ką jums reiškia būti moterimi? Ar nedingteli mintis, kad silpnoji lytis vis dar sunkiai randa vietą po saule? Kūrybinis darbas mane užgrūdino, suteikė drąsos pažvelgti ne tik į šviesiąją, bet ir į tamsiąją savo pusę, išsiaiškinti stipriąsias ir silpnąsias savybes.
– Atėjusi branda, vėlyva motinystė pagaliau leido pajusti, kad buvimas moterimi yra lemties dovana! Moterys stiprios, bet švelnios. Yra nuostabus rytietiškas akmens ir vandens apibūdinimas. Rytuose vyras lyginamas su akmeniu, o moteris – su vandeniu. Kuris iš jų stipresnis? Lietuviai sako, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Štai kantrybės galia! Pajutusi tą alegorinę jėgą, supratau, kaip kvaila konkuruoti su vyrais. Galvodama apie vandenį, pradėjau jausti jo galią, atsirado noras vandeniu sekti, vandeniu tapti. Apėmė džiaugsmas, kad gimiau moterimi.
– Dėkoju už pokalbį.
