Iki šiol S. Prokofjevo „Lošėjas“ Lietuvoje nė karto nebuvo statytas, kaip ir nemaža dalis XX a. pasaulinio repertuaro operų. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad „Lošėjo“ kelias į sceną apskritai nebuvo paprastas: yra dvi operos redakcijos – pirmoji rusiškoji, kurios premjera nuskambėjo tik 1963 m. Maskvoje koncertiniu pavidalu, o sceniškai pastatyta 1970 m. Tartu „Vanemuine“ teatre estų kalba ir 1974 m. Maskvoje originalo pavidalu. Ir antroji prancūziškoji redakcija, kuri chronologiškai buvo atlikta anksčiau – minėtais 1929 m. Briuselyje „La Monnaie“ teatre. Dabartinis lietuviškasis pastatymas irgi yra spektaklio perkėlimas iš Bazelio operos teatro, kur premjera įvyko 2018 m.
Spektaklio kūrėjų komanda ir keletas pagrindinių solistų į Vilnių atkeliavo iš Bazelio, tačiau du iš jų – lietuviai: dirigentas Modestas Pitrėnas ir pagrindinio moters vaidmens atlikėja Asmik Grigorian. O spektaklio režisierius Vasilijus Barchatovas ir scenografas Zinovijus Margolinas irgi mūsų publikai žinomi kaip LNOBT P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ pastatymo autoriai.
S. Prokofjevo „Lošėjas“ yra opera apie priklausomybę lošti. Pagal siužetą veiksmas vyksta 1865 m. Ruletenbergo – išgalvotas pavadinimas – kurorte netoli Spa (Belgijoje), kur ilsisi prasilošęs rusų generolas (Vladimiras Prudnikovas) su vaikais. Tarp jų – įdukra Polina (Asmik Grigorian). Kartu yra ir vaikų mokytojas Aleksejus (Dmitrijus Golovininas), įsimylėjęs Poliną, bei generolo meilužė Blanša (Ieva Prudnikovaitė).
Generolas tikisi gauti pinigų iš turtingos Polinos bobulytės (Inesa Linaburgytė), kuri irgi atvyksta į Ruletenbergą, bet bobulytė irgi prasilošia. Tarp veikėjų – ir pinigus Polinai skolinantis Markizas (Tomas Pavilionis).
Režisierius operos veiksmą perkėlė į šių dienų didmiesčio „džiungles“ ir visą mielą kompaniją įkurdino betoniniame hostelyje. Scenoje matome paprasto gyvenimo atspindį, kur priklausomybės susijusios su virtualia erdve, netekusios savo romantinės auros, sukasdienintos ir tuo esančios labai arti mūsų, net jei ir nevaikštote į kazino ar nelošiate virtualiai. Juk yra daugybė priklausomybės formų, griaunančių realius tarpusavio santykius. O ši opera – ir apie juos.
Iš puikaus solistų ansamblio pirmiausia išskirčiau moteris. Asmik Grigorian pasirodė puikiai, kaip ir tikėjomės iš jos – tarptautinio „Operos“ apdovanojimo ir dabar jau Nacionalinės premijos laureatės. Ji įrodė, kad gražus dainavimas, vokalo kultūra reikalinga ir atliekant S. Prokofjevą.
Puikų įspūdį paliko ir Ieva Prudnikovaitė: Blanšos vaidmuo nėra didelis, bet solistė net ir nedidelėje apimtyje sugebėjo pademonstruoti puikų, sodrų vokalą ir tikslią vaidybą. Ir, žinoma, Inesa Linaburgytė – nepaprastai įtaigiai, labai tiksliai šaržuodama suvaidinusi valdingąją bobulytę. Šis vaidmuo tapo savotišku solistės aktoriniu benefisu spektaklyje.
Apskritai solistų ansamblis, nepaisant premjerinės atsakomybės, man regis, tiesiog mėgavosi buvimu scenoje. Nepaprastai ryškus Vladimiro Prudnikovo sugrįžimas. Šis dainininkas visada pasižymėjo gera scenine nuovoka, o „Lošėjuje“ puikiai įkūnijo gyvenimo pavėtytą, bet aistrų kamuojamą šeimos tėvą.
Aleksejų įkūnijęs rusų tenoras Dmitrijus Golovninas, matosi, yra puikiai perpratęs medžiagą – tiek muzikine, tiek aktorine prasme. Jo Aleksejus – labai įtaigus. Tomas Pavilionis – itin jaunatviškas markizas – nesunkiai susidorojo su S. Prokofjevo partitūros užduotimis. Taip pat dainavo Steponas Zonys (ponas Astlėjus), Rafailas Karpis (kunigaikštis Nilskis), Arūna Malikėnas (baronas Viurmerhelmas), Arminas Skirvainis (Potapyčius) ir kiti solistai.
Nuskambėjus premjerai, manau, daugelis įsitikino, kad „Lošėją“ lydėję nuogąstavimai dėl publikai perdėm sudėtingos, neįprastos muzikos yra nepagrįsti. Kaip ir praeitą sezoną parodyta, panašiu metu (XX a. antrajame dešimtmetyje) sukurta Béllos Bartóko „Hercogo Mėlynbardžio pilis“, „Lošėjas“ yra tikrų tikriausia klasika: žiūrovo, pratusio prie kino filmų garso takelių (vad. blokbasterių, kur mėgstamas tirštas simfoninio orkestro skambesys), tikrai nenustebino S. Prokofjevo partitūra. O pats pastatymas, nepaisant temos niūrumo, vis dėlto nėra sunkus ir leidžia mėgautis vyksmu scenoje, nestokojančio sveikos ironijos mūsų kasdienybės atžvilgiu.
