Šį vaidmenį kuria spektaklį inicijavusi, daug literatūros apie Žemaitę perskaičiusi LNDT aktorė Jolanta Dapkūnaitė. Daivai Šabasevičienei ji pasakoja apie Žemaitę ir spektaklį „Julija“, kurio premjera įvyks jau vasario 21 d. Trakų kultūros rūmuose.
– Esate šio spektaklio idėjos autorė, jau kelis metus siekėte, kad atsirastų šis kūrinys, skirtas Žemaitei. Ar tai susiję, kad esate iš Vakarų Lietuvos, gimusi ir augusi Klaipėdoje, ar dėl to, kad dar studijuodama lankėte folkloro ansamblį ir išmokote gražiai tarmiškai dainuoti? Visa tai suformavo jūsų pamatines vertybes.
– Namuose nebuvo kalbama žemaitiškai. Atgaminu tarmę iš klausos, įsirašė atmintyje iš viešėjimų vaikystėje mamos gimtinėje, giminės švenčių. Dabar mamos nebėra, sodri kalba atgyja tik prisiminus, kaip kalba mamos sesuo Regina.
– Namuose nebuvo kalbama žemaitiškai. Atgaminu tarmę iš klausos, įsirašė atmintyje iš viešėjimų vaikystėje mamos gimtinėje, giminės švenčių. Dabar mamos nebėra, sodri kalba atgyja tik prisiminus, kaip kalba mamos sesuo Regina.
Studijavau Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Gražiausias laikas buvo Rūtos Vildžiūnienės folkloro ansamblyje. Tai buvo 1984–1988 metai, tautinio atgimimo prieš nepriklausomybę metai. Koncertai, dainų rinkimo ekspedicijos, pirmasis folkloro festivalis „Baltica“.
Manau, kad man „žemaitiškumas“ yra žemaitiškos dainos skambesy, aukšto ir žemo (turavojimo) balsų dermėj. Negaliu ramiai klausytis ką nors dainuojant – rodos, iškart mano širdį paliečia.
– Skaitydama Donato Saukos studiją „Žemaitės stebuklas“, kurios dedikacijoje parašyta „Mamai ir Rūtai – tikroms žemaitėms“, pamaniau, kad jūs šį spektaklį taip pat skiriate savo mamai, kuri buvo labai stipri moteris, tikra žemaitė. (Tai supratau iš ankstesnių jūsų interviu.) Ar susimąstote apie žemaitiškas šaknis, to krašto žmones?
– Nors S.Parulskio tekste yra frazė: „Nori pasakyti, mano sąmonė klišė?“, bet svarstant apie žemaitišką charakterį, išties iškyla vienas įvaizdis – stipri moteris, energinga, slepianti nuoskaudas, atsidavusi artimiesiems, neretai aštri, atvirai „teisybę sakanti“. Ir su nesugriaunamu noru gyventi... Atrodo, savo išėjusią mamą ir apsakiau.
– Kuo išskirtinė Žemaitė – XIX–XX amžių sandūros asmenybė?
– Labiausiai stebina asmenybės jėga. Ji pradeda rašyti nugyvenusi beveik pusę amžiaus. Gyvenime vargusi ir kentėjusi nepriteklius, septynis vaikus pagimdžiusi, palaidojusi vyrą ir dukrą. Iki galo atlikusi moters „privalomą“ priedermę.
Povilo Višinskio paraginta, rašo lietuviškai, skaito uždraustą lietuvišką spaudą, skaito Adomo Mickevičiaus, Juliuszo Słowackio, Bolesławo Pruso, Williamo Shakespeare‘o veikalus. Žiemą pasikinko arklius, paskui – traukiniu, vėl arkliais su savo kūrinėliais pas Petrą Avižonį (gydytojas oftalmologas, pedagogas, visuomenės bei politinis veikėjas; taisė kai kurių Žemaitės apsakymų kalbą), į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvarelį...
Dalyvauja 1907 metų Bitės surengtame I lietuvių moterų suvažiavime, 1908-aisiais važiuoja į visos Rusijos moterų suvažiavimą Peterburge.
1915-aisiais, karo metais, dalyvauja Demokratinio šelpimo komiteto veikloje, dalija maistą pabėgėliams. Septyniasdešimtmetė išvykusi į Ameriką, per pusantrų metų aplanko apie 100 lietuvių kolonijų rinkdama aukas karo aukoms ir t. t.
– Kaip ji jus veikia?
– Ji truputį erzina: tarp ūkio darbų ant vagos atsisėdusi skaito sau W.Shakespeare‘ą ir Johanną Goethe, analizuoja, mokosi iš jų. Pavydu jos jėgos, humoro jausmo, užsispyrimo išleisti savo kūrybą. Pavydu jos didžiulio užsidegimo kurti.
– Per šį laikotarpį įsigilinote beveik į visus literatūrologų tyrimus, skirtus Žemaitei. Ką įsidėmėjote, kas geriausiai išliko atmintyje?
– Man gražiausias Žemaitės kūrybos įvertinimas – Viktorijos Daujotytės pasakymas: „trobos kosmosas“. Ir Vytauto Kavolio tekstas: „Kiekvienu atveju turime moterį, kuri yra priešprieša ne tik religijoje, mitologijoje, bet ir visuomenėje, socialiniuose santykiuose. Moteris stipri savo vienišumu, o prieš ją – daugybė organizuotų vyrų, kurie vos atsilaiko.
Tokia moteris pavojinga. Ne liaudies vyrams (tie mielai eina pas ją atlikti senoviško ritualo), bet elito vyrams, išsimokslinusiems, intelektualams. Veikiausiai ji ir šiandieną būtų tiems vyrams pavojingesnė negu bet kam kitam.“
– Kuo Žemaitės idėjos jums aktualios?
– Manau, Žemaitės varomoji jėga – šviestis ir kitus raginti akis pakelti nuo žemės į dangų. Norisi, kad vietoj žagrės kišenėje lietuvis dažniau knygą nešiotųsi.
– Kodėl jūs siekėte, kad būtent S.Parulskis parašytų pjesę apie Žemaitę?
– Buvome susidūrę prieš kažkiek metų. Vaidinau jo pjesėje „Keltininkas“ (OKT, 2008 m.). Pasiilgstu scenoje gerų, gražių tekstų. Sigitas rašo aštriai ir jautriai.
– Kaip vyko darbas: ar buvo laisvė, ar ką nors konkretizavote, kai kalbėjote apie pirminę spektaklio idėją?
– Turėjau surinkusi krūvą faktų iš knygų ir žinojimą, kad nesinori tradicinio spektaklio-montažo. Galvoje sukosi mintis nuskristi į Niujorką, „Žemaite“ apsirengus nusifilmuoti spoksant į miestą, nufilmuoti žmones ir net su tuomet dar gyvu Jonu Meku žemaitišką dainą užtraukti prie taurės vyno.
S.Parulskis apsiėmė ir parašė istoriją ne apie rašytoją, o apie krizę išgyvenančią šių dienų moterį, kuri susiduria su jaunu režisieriumi, statančiu spektaklį apie Žemaitę.
– Sofija Čiurlionienė apie Žemaitę rašė: „Atsimenu jos šypseną: tame ryžtingų bruožų veide pasirodydavo tokia švieselė, daugiau skruostuose ir akyse negu lūpose, – lūpos dažniau suvirpėdavo vidujinės ironijos atošvaiste. Jos lūpose jautei naujos minties užuomazgą, ir tai buvo didžiausias to veido žavumas“.
Kokiais bruožais jūs ketinate nuspalvinti savo personažą? Kuo remiatės – ikonografiniais šaltiniais, S.Parulskiu ar savarankiškai formuojate charakterį?
– Radau literatūroje, kurią skaičiau, įvairių detalių. Šatenė, jaunystėje grakšti, mėgstanti koketuoti, šoko, lošė kortomis. Dar – inteligentiška, nors Adolfas Sprindis rašo, kad „grubumas, tiesumas išnirdavo iš puošnios išorės lyg iš vandens antelė“.
Vienur ji – rudų akių, kitur – tamsiai mėlynų. Mėgstanti bendrauti, gyvybinga, atvira. Rašoma, kad karštai reaguodavo, sukritikuota dėl kūrybos. Dar – kad buvo žemiška, šilta ir charizmatiška asmenybė.
Minimas ir švelnus balso tembras, balso muzikalumas. Pjesės tekstuose nedaug Žemaitės, mes labiau ieškome Doros, šiuolaikinės moters jausenų. Per Dorą ieškome Žemaitės. Duok Dieve, gal atsiras kokių nors charakterio blyksnių, užfiksuotų knygose.
– Žymantienės amžininkai svarstė, kodėl ją ponia vadino, „kad į vakaruškas ateidavo su kepure, nors į miestelį vykdavo su kuskike (skarele).“ Brikiukės arklys „buvo įvadėtas jos pačios austomis vadelėmis, kojas apsidengusi savo pačios austa deke.“ Kiek skiriate dėmesio išorinei personažo charakteristikai? Kaip randate pusiausvyrą tarp dviejų epochų moters?
– Negali sukonkretinti žmogaus, kurio nematei, negirdėjai balso, apie kurį skaitei tik knygose. Gal į rašytojos kostiumą įsivilksiu spektaklio pabaigoje, bet tai nereikš, kad tapsiu ja. Gyvenimiškos situacijos panašumas gal tik apgaus akį. Norėjau patamsinti plaukus, bet sako, kad blondinė „geriau žiūrisi“ esant mūsų spektaklio apšvietimui.
– Kodėl sunku kurti spektaklį? Kaip šiuo konkrečiu atveju atskiriate pelus nuo grūdų? Kaip kristalizuojasi spektaklio kontūrai?
– Sunku, nes labai daug teksto, literatūros. Juolab dramaturgo sumanymas – „teatras teatre“ (vyksta spektaklio repeticijos, kuriose Dora vaidina Žemaitę) reikalauja sakyti vienus žodžius, mintyse turint kitas prasmes. Be to, amžius mane verčia ieškoti mano pačios tiesos, nemelavimo sau.
– Vis pagalvoju apie jus, iš esmės įsigilinusią į įvairias šios pastatymo aplinkybes. Kas netilps šiame spektaklyje? Juk visko ir neįmanoma išsakyti, išjausti vienu kūriniu.
– Nebus Žemaitės biografijos, nebus jos reikšmės lietuvių kultūroje įvertinimo, nebus jokių paaiškinimų. Bus namų šeimininkės meilės ir brandos istorija.
– Kokie santykiai su partneriais? Juk pagrindinę spektaklio kūrybinę grupę jūs subūrėte?
– Spektaklio bendrakeleivius rinkausi tam tikro vidinio ir išorinio vaizdinio vedama. Nors G.Petkevičaitė-Bitė/Monika vos keletą kartų pasirodo spektaklyje, Airida Gintautaitė, nuostabi aktorė, sutiko vaidinti šiame spektaklyje. Jos įsigilinimas į vaidmenis, bekompromisė laikysena, man regis, atliepia Bitę.
Salvijus Trepulis – Žandaras/Gediminas/Generolienė – šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus aktorius, turintis ir žemiško, ir poetinio mąstymo. Per jį spektaklyje girdimas lengvas E.Nekrošiaus aidas.
Su Kęstučiu Cicėnu „Kankinyje“ vaidinome motiną ir sūnų. „Julijoje“ jis vaidins Povilą Višinskį/Konstantiną Petrauską/Arną. Išmintingas ir daug pasieksiantis jaunas aktorius, iš kurio galiu pasimokyti. (Be to, Žemaitė Konstantinui, mylimajam, buvo iki peties.)
Ir be galo darbštus Deividas Batavičius, Oskaro Koršunovo ir Dariaus Meškausko mokinys. Jis vaidins sūnų Lauryną.
Scenografiją kuria puikusis Gintaras Makarevičius, muziką – „Helverio naktyje“ dirbęs Linas Rimša. Smagu, kad, teatro pakviestas, spektaklį sutiko režisuoti Kirilas Glušajevas, dirbantis improvizacijų teatre.
– Kas apskritai teatre yra sunkiausia?
– Visiems skirtingai. Man – būti vandeniu.
Spektaklio „Julija“ premjera. Vasario 21 d. Trakų kultūros rūmai.
