Kalbamės su spektaklio režisiere ir aktore Saule Degutyte, kompozitore Snieguole Dikčiūte ir dailininku Pauliumi Juodišiumi.
– Gal pirmiausia pristatykite spektaklio „Aplink žemę per vieną spektaklį“ idėją. Kas tai bus? Ir kodėl „visada premjera“?
S.Degutytė: Stalo teatras, nors ir lieka ištikimas objektų teatro idėjai, visuomet ieško ko nors nauja, bando vis kitaip prieiti prie pasirinktos medžiagos. Šį kartą kilo mintis išmėginti kino kamerą.
Norėjosi sukurti gyvą spektaklį, bet ekrane ir sykiu į veiksmą įtraukti vaikus.
Norėjosi sukurti gyvą spektaklį, bet ekrane ir sykiu į veiksmą įtraukti vaikus.
Jau nuo kokių 2016 m. esame pažįstami su dailininku, knygų iliustratorium P.Juodišiumi, kuris rengia animacijos dirbtuves vaikams įvairiose Lietuvos mokyklose ir bibliotekose. Pagalvojome, kad būtų smagu sukurti bendrą projektą.
Šiais laikais jau ne tik vaikams, bet ir tėvams būna įdomiausia tuomet, kai scenoje gali pamatyti savo vaikus. Spektakliuose dažnai prašome vaikų pagalbos ką nors pavaizduoti.
Šį kartą, skaitydami J.Verne'o knygas, sugalvojome spektaklį-žaidimą, kurio metu vaikai vaizduos autoriaus aprašytų kelionių nuotykius.
Trys komandos – „Žemė“, „Oras“ ir „Vanduo“ – išsitrauks po vieną (kiekvienai jų paruoštos penkios) įvykių kortelę, pagal kurią pieš ir filmuosis, o kita komanda tą patį nuotykį garsins. Jų kūryba galiausiai susijungs su profesionaliu teatru ir pasirodys kaip galutinis rezultatas ekrane.
Todėl ir sakome, kad „visada premjera“, nes įvykiai (ir jų interpretacijos), kuriuos išsitrauks vaikai, bus skirtingi. Be to, tai moderuojamosios kūrybos žanras, o jo eigos iš anksto neįmanoma numatyti.
P.Juodišius: Toks kūrybos būdas vaikams labai naudingas, nes jie dažnai sukuria užuomazgą, bet neišvysto minties. Pavyzdžiui, rašydami rašinėlį jie sugalvoja idėją, sukuria personažą, o tuomet sustoja.
Dirbant kartu su suaugusiuoju vaikams būna lengviau pasiekti gerą rezultatą, neprarasti motyvacijos. Mes jiems duosime temą, o jie patys ją galės interpretuoti.
Aišku, tokiuose renginiuose viskas pakrypsta labai įvairiai, nes būna vaikų, kurie, paprašyti nupiešti jūrą, nupiešia milžiną ir panašiai.
S.Dikčiūtė: Šiame spektaklyje naudosime daug įvairiausių priemonių ir technikų. Kalbant apie muziką – bus daug egzotinių ir savadarbių instrumentų, be to, ir tradicinis pianinas.
Žinau tam tikrų metodų, padedančių tiek vyresnio, tiek jaunesnio amžiaus vaikams grojant per trumpą laiką išgauti tam tikrą visavertišką rezultatą. Su vaikais paruošime visą muzikinį kelionės apipavidalinimą. Stengsimės atspindėti tam tikros vietos, kultūros, aplinkos identitetą.
– Ar spektaklyje bus paprastų žiūrovų, ar visi – dalyviai?
Paulius: Žiūrovas – labai keista žmogaus būsena, teigianti, kad jis su niekuo nesusijęs, kad jis tik sėdi, o kiti turi jį linksminti. Geriausia, kai visi yra „nežiūrovai“.
Juk įdomu tai, kad tu darei, o ne tai, kad tu žiūrėjai.
Tėvai tokiuose užsiėmimuose dažniausiai viską filmuoja ir vėliau namuose vaikai viską pasižiūri tame įraše.
O smagiausia, kai procese dalyvauja ir tėvai, nes jie, kurdami kartu su vaikais, vienas kitą labai gerai papildo.
– Kodėl pasirinkote būtent J.Verne'o knygas? Ir kurios jų bus naudojamos spektaklyje?
Saulė: Jau daug metų Prancūzų institute rengiame programą „Valanda su pasaka“: skaitome įvairią prancūzų literatūrą vaikams, kaip, pavyzdžiui, liaudies pasakas, Antoine'o de Saint-Exiuperi „Mažąjį princą“, o štai 2018-aisiais – J.Verne'o „Aplink žemę per 80 dienų“.
Pastarasis metus trukęs knygos pristatymo ciklas ir įkvėpė geriau pažinti šį autorių. Dabar, kai vaikai išgyvena nuotykius telefonuose ar planšetėse, jie nebeturi laiko skaityti. Tad norisi jiems padėti ir įvesti juos į nuotykių kupiną J.Verne'o pasaulį.
Man regis, jis jiems ir dabar turėtų pasirodyti labai įdomus, bent jau iš laiko perspektyvos – kaip galimybė sužinoti, kokiomis knygomis gyveno jų seneliai.
Paulius: Vaikystėje tos knygos man didžiulį įspūdį paliko, o dabar perskaitęs pamačiau, kokio lygio viskas!
Dalis personažų nevystomi, praleidžiamos vietos, apie kurias autorius nieko nežino... Bet, aišku, tos knygos turi savo etapą, jas reikia skaityti iki penkiolikos metų. Vėliau, kaip ir vaikystės animaciniai filmai, ima tiesiog juokingai atrodyti.
Saulė: Pats J.Verne'as labai mėgo keliauti ir, būdamas dvylikos metų, jau buvo susiruošęs laivu plaukti į Indiją.
Paskutiniu metu tėvai jį pričiupo ir išpėrė jam kailį, o jis pasižadėjo atrasti būdą keliauti neišeinant iš savo kambario. Štai ir rezultatas, kaip Paulius sakė – labai daug nuostabių knygų!
Remsimės knygomis „Aplink žemę per 80 dienų“, „20 tūkstančių mylių po vandeniu“, „Penkios savaitės oro balionu“ ir „Nuo Žemės į Mėnulį“.
Snieguolė: Šios knygos – puiki medžiaga, aprėpianti skirtingas kultūras, aplinkas ir išlaikanti mito struktūrą – kai žmogus susiduria su sunkumais ir nugali kilusį pavojų, jį puolantį slibiną.
J.Verne'o literatūra išlaiko visus pagrindinius dėsnius, turinčius išskirtinę ugdomąją – pasaulio pažinimui, savęs atradimui, asmeniniam augimui – vertę.
– Kodėl spektaklis bus rodomas ekrane?
Saulė: Pavyzdžiui, vaidinome spektaklį Utenos bibliotekoje: sėdėjo dvi mergaitės priekinėje eilėje, plepėjo tarpusavyje (aišku, siaubingai trukdė!) ir filmavo tai, kas vyksta scenoje. O viskam pasibaigus išėjo į koridorių ir žiūrėjo spektaklį per ekraną! Tie ekranai dabar kaip koks filtras – gyvai nieko nebereikia.
Kartą Prancūzų institute skaitėme knygą su kamera – keli mokytojai po to dėkojo man už idėją taip knygą skaityti – ekranas dabar turi magiškos galios.
– Kas lemia tokio spektaklio-žaidimo sėkmę ar nesėkmę? Turbūt jie būna labai skirtingi?
Paulius: Svarbiausia, gerai išaiškinti taisykles. Kai užduotys būna aiškios, dažniausiai vaikai patys susiburia į grupeles, pasidalija užduotimis.
Rezultatas labai priklauso nuo dalyvių – jeigu jie vangūs, pasyvūs, galiausiai ir tau pradeda idėjų trūkti.
Žinoma, ir nuo mokytojų labai priklauso. Jei klasėje būna aktyvus mokytojas, visas renginys puikiai eina, o jei jis tik telefoną maigo, visa klasė kažkodėl būna labai pasyvi: vaikams pradeda atrodyti, kad čia nevyksta nieko svarbaus.
Saulė: Kartais net ne klasė, o visa mokykla tokio paties nusiteikimo būna.
– O jei vaikai būna iš dailės mokyklos, su jais dirbti būna sunkiau ar ne?
Paulius: Lengviau, nes jie jau pralavinę savo vaizduotę, dėl kurios ir kyla pagrindinės problemos.
Saulė: Kaip ir su pasitikėjimu.
Paulius: Dažniausiai tai susiję dalykai. Vaikai dažnai labai šabloniškai mąsto. Būna, kad scenarijų gabaliukus pateikia iš filmų – galima net atpažint iš kurių. Jiems atrodo, kad panaudoti matytus fragmentus yra gerai, kad daug prasčiau yra pačiam ką nors sugalvoti.
Šio spektaklio tikslas ir yra padėti atsikratyti tokių minčių bei įjungti vaizduotę. J.Verne'as juk niekur nekeliavo, daugumą nuotykių jis sugalvojo saugiai sėdėdamas kambaryje. Vaizduotė yra visa ko variklis.
Saulė: Būna ir atvirkščiai – gali keliauti po įvairius pasaulio kraštus ir nieko nematyti.
Paulius: Taip ir nutiko su naujaisiais milijonieriais, kurie tiek keliavo po įvairiausias egzotines šalis, kol galiausiai jų niekas pradėjo nebedžiuginti. Kas kartą reikia nerti vis giliau.
– Kodėl, jūsų manymu, net vaikams, kurie, palyginti su suaugusiaisiais, dar yra nesuvaržyti, laisvi, iškyla vaizduotės problemų?
Paulius: Vaikai ją turi, tik ji yra nugesinta – suaugusieji visą laiką gesina vaikų vaizduotę.
Saulė: Savo taisyklėmis.
Paulius: Per savo gyvenimą jie prikaupė tam tikrą dėsnių, taisyklių rinkinuką, su kuriuo jiems patiems nesiseka susitvarkyti, ir mano, kad vaikai be to jų rinkinuko pražus.
Nuolatos klausinėja: „Ką čia darai?“, „Kaip tai atrodo?“ Jeigu paskaičiuotume, kiek kartų suaugusieji per dieną vaikui pasako tokių pastabų, turbūt susidarytų koks penkiasdešimt.
Tad labai džiaugiuosi, kad nesu vaikas ir man netenka gyventi tokioje aplinkoje.
Saulė: Išsigydei nuo vaikystės!
Na, pavyzdžiui vaikų darželyje vaikų klausiama elementarių dalykų: „Kiek tau metų? Koks dabar metų laikas?“ Vaikai jau norėtų pamąstyti, bet to čia nereikia, juk jau yra paruoštas atsakymas ir auklėtojos ragina juos kuo skubiau atsakyti į šiuos klausimus.
O juk labai svarbus dalykas – mokėti galvoti savo galva, nors ir seniai visiems aišku, kad dabar metų laikas – ruduo.
Vaikai atsiskleidžia tuomet, kai supranta, kad niekas jų nebado su pagaliu.
Paulius: Galima į lietuviškus protmūšius pasižiūrėti – tai yra žaidimas–atmintis. Nėra tokių atsakymų kaip elegantiška mano sukurta versija. Visada būna tik vienas teisingas atsakymas.
Keletą kartų per radiją girdėjau, kaip paskambina vaikas ir super įdomiai į klausimą atsako, o tuomet jam pasakoma „kad ne, vaikeli, suklydai“. Po to vaikas mano, kad tai yra neteisingas kelias, kad neverta galvoti, kad viską reikia žinot atmintinai.
Spektaklisi-žaidimas „Aplink žemę per vieną spektaklį“. Vasario 9 d. 15 val. „Menų spaustuvė“, Vilnius.
