Pirmą kartą Lietuvoje statoma opera „Lošėjas“ – sunkus išbandymas ir teatrui, ir artistams

„Ši premjera – ypatinga, nuo pasirengimo jai prasidėjo mano darbas šiame teatre“, – penktadienį spaudos konferencijoje kalbėjo LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas. Jis pažymėjo ir tai, kad „Lošėjas“ – tai sugrįžimų opera.

Šiuo spektakliu po septynerių metų pertraukos į LNOBT grįžta talentingas rusų režisierius Vasilijus Barchatovas. 2012 metais menininko Vilniuje pastatytas Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ sulaukė labai sėkmingo likimo: spektaklis buvo perkeltas į Sankt Peterburgo, Vysbadeno ir Stokholmo karališkosios operos scenas, jo norėtų dar du Šveicarijos teatrai.

„Rusui Lietuva – žingsnis teisinga kryptimi“, – citavo charizmatiškas režisierius Josifą Brodskį, primindamas, jog LNOBT buvo pirmoji jo darbovietė už Rusijos ribų.

V.Barchatovo režisuotas „Lošėjas“ prieš Vilniaus premjerą jau pabuvojo Bazelio operos teatro scenoje Šveicarijoje.

Svarbiausią šio projekto tandemą – V.Barchatovą ir muzikos vadovą, dirigentą Modestą Pitrėną – suvedė būtent „Lošėjas“, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai – rusų tenoras Dmitrijus Golovninas ir lietuvių sopranas Asmik Grigorian – jau ne kartą drauge dainavo solistės sutuoktinio V.Barchatovo režisuotose operose.

Režisierius būtent juos norėjo matyti „Lošėjuje“, nes Aleksejaus ir Polinos vaidmenys, jo nuomone, šiems artistams labai tinka.

D.Golovninui tai bus pirmasis pasirodymas LNOBT scenoje. Tačiau artistą su Vilniumi sieja praeities sentimentai: karjeros pradžioje čia jis lankė profesoriaus Virgilijaus Noreikos, kurį laiko vienu garsiausių XX amžiaus tenorų, dainavimo pamokas ir iki šiol saugo sąsiuvinį su mokytojo užduotimis ir dainavimo pratimais. „Atvykau grąžinti skolą“, – juokavo tenoras.

Be to, savo mylimiausia scenos partnere jis vadina A.Grigorian. „Su ja net kalbėtis dirbant nebūtina: spektakliuose šnekasi mūsų vidinės energijos“, – tvirtino viename interviu D.Golovninas.

Polinos vaidmuo A.Grigorian į LNOBT sceną sugrąžins po 10 metų pertraukos. Artistė pripažino, kad jis palyginti nedidelis, o ir ne iš tų, kurie leidžia parodyti savo vokalines galimybes. Be to, V.Barchatovas taip aiškiai, iki detalių žino, ko nori, kad šįkart jai užtenka būti režisieriaus nurodymų vykdytoja.

S.Prokofjevas daugiausia dėmesio operoje skyrė Aleksejaus ir Generolo personažams. Pastarąjį vaidmenį režisierius patikėjo Vladimirui Prudnikovui, taip pat sugrąžintam į didžiąją sceną po ilgos pertraukos.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius teigė, kad Generolo vaidmuo ir vokalinė partija – vienos sunkiausių jo karjeroje. Kad geriau atskleistų šį įvairialypį personažą, V.Barchatovas įtraukė į spektaklį papildomų veikėjų.

„Lošėjas“ nėra mielas saldainiukas klausytojui. Tai – F.Dostojevskis pagal S.Prokofjevą. M.Pitrėnas yra sakęs, kad rusų kalba „Lošėjuje“ artimesnė kalbėjimui, o ne dainavimui: teksto perteikimas kompozitoriui rūpėjo labiau negu melodingumas. Tačiau operos tekstas ir šiandien skamba aktualiai.

Veikalas pasakoja apie niokojamą aistrą, kurią patyrė pats F.Dostojevskis. Jis rašė „Lošėją“ remdamasi savo dienoraščiu ir stebėjimais. Rašytojas turėjo skubėti, kad įvykdytų leidėjo sąlygą ir gautų avansą, kurio jam labai reikėjo prasilošus.

Beje, rašytojo skola, „uždirbta“ prie ruletės Vysbadene, taip ir liko neapmokėta, nors rusų oligarchai ne kartą siūlėsi tai padaryti. Ji tapo Vysbadeno įžymybe, kaip ir šiame mieste po stiklu eksponuojama ruletė, prie kurios lošė didysis F.Dostojevskis.

V.Barchatovas perkėlė „Lošėjo“ istoriją į šiuolaikiškus nakvynės namus, o jos personažus apgyvendino vienos laiptinės standartiniuose kambarėliuose.

S.Prokofjevas – dažnas ir jo, ir M.Pitrėno kūrybos palydovas. Režisierius džiaugėsi, kad lietuvių dirigentas dirbdamas mato ne tik natas, bet ir sceną, įkvepia trupę ir repetuodamas, ir spektakliuose.

O XX amžiaus operos visada buvo retos viešnios LNOBT, tad „Lošėjo“ premjera – reikšminga ir kaip bandymas pildyti šią repertuaro spragą.

„Lošėjui“ pasaulinės premjeros teko laukti keliolika metų ir įvyko ji ne Rusijoje, o Belgijoje, Briuselio operos teatre „La Monnaie“: 1929-ųjų spektaklis buvo išverstas į prancūzų kalbą.

Operą atidėliota statyti dėl įvairių priežasčių, o po Vasario revoliucijos jai tiesiog pristigo lėšų.

„Lošėjo“ premjera Sankt Peterburgo Marijos teatre buvo numatyta dar 1916–1917 m. sezone.

S.Prokofjevas (1891–1953) „Lošėjo“ spektaklio rusų kalba taip ir nesulaukė. Maskvos Didysis teatras šią operą pirmąkart pastatė tik 1974 m.

Šiais laikais veikalas tapo gana populiarus. 2008 m. įspūdingą „Lošėjo“ premjerą Berlyno valstybinėje operoje pristatė režisierius D.Černiakovas ir dirigentas D.Barenboimas.

2013 m. Frankfurto operoje „Lošėją“ režisavo H.Kupferis, prieš kelerius metus Vienos valstybinėje operoje – K.Gruber, o 2018 m. Flandrijos operoje Antverpene pastatė režisierė K.Henkel su dirigentu D.Jurovskiu.