– Statyti „Juliją“ jums pasiūlė teatras. Manau, kad tik suvokus, kad medžiaga įdomi ir įmanoma ją perkąsti, galima ryžtis šiam žingsniui. Kokios aplinkybės lėmė, kad ėmėtės naujosios S.Parulskio pjesės „Julija“?
– Kūrinio atsiradimą sąlygoja tiek dėsningumas, tiek atsitiktinumas. Čia yra ir planavimo, ir improvizacijos.
Tai, kad pagrindinė šio kūrinio veikėja yra moteris – gana dėsninga, nes visų mano statytų spektaklių epicentre moteris. Jie kalba apie moterį pilietę, moterį asmenybę, moterį kūrėją. Šia prasme „Julijos“ atsiradimas manęs nenustebino.
O netikėta tai, kad ši pjesė kalba apie šiuolaikinę moterį, gyvenančią Lietuvoje, nes tokios medžiagos tiesiog nėra. Apskritai vengiama kalbėti apie savo bendraamžius, apie savo amžininkus, apie mūsų laiką.
Ir trečias dalykas, kuris buvo svarbus ir kurį priskirčiau prie stebinančių, buvo pasakyta, kad pjesė apie Žemaitę, nors iš tikrųjų pjesė ne apie Žemaitę, tai pjesė – galimybė Žemaitę turėti kaip foną arba kaip tam tikrą atspirties tašką teatrinei kelionei. Ta kelionė analizuoja šiuolaikinės moters, moters kūrėjos klausimus Lietuvoje.
Kitas dalykas – „Julija“ paneigia tam tikrus iki šiol vyravusius stereotipus, susijusius su Žemaite.
Dalis mano augimo ir formavimosi vyko lietuviškoje aplinkoje, o dalis – rusakalbėje. Jau tada pastebėjau, kad lietuviakalbėje aplinkoje nuolat pasigirsdavo tam tikro skepsio, pašaipos, ironijos Žemaitės atžvilgiu. Rusakalbėje aplinkoje to aš niekada negirdėjau. Man toks lietuviškasis savos kultūros genocidas visą laiką atrodė keistas.
Tai sakydamas turiu omeny ir Maironį, ir Vaižgantą, ir kitus autorius. Visą laiką girdėjau iš lietuvių draugų, vyresnių ir bendraamžių, kad jie – „kaimiečiai, kunigai arba nevisaverčiai rašytojai“.
Kitas kraštutinumas, kurį girdėdavau, tai tie visiems gerai žinomi stereotipai apie Žemaitės išvaizdą ir būdą, bet jų net nenoriu kartoti, kad nebūtų dar kartą užrašyti.
O trečias dalykas – tai idealistinis požiūris į šią rašytoją kaip į tam tikrą fantomą, kuris kažką parašė, o ką parašė, tai niekas ir nežino.
Pjesė „Julija“, viena vertus, apie moterį, o tai visada yra nauja ir įdomu, kita vertus, padedant rašytojui S.Parulskiui atsirado galimybė nusivalyti akmenis nuo dantų, kurie per ilgą laiką buvo susiformavę, ir naujai daug ką permąstyti.
– Pjesė labai įdomi.
– Taip. Statome ir pirmą variantą, naudodami pjesės struktūrą ir esminius jos dalykus, bet jį papildome ir vėlesniuoju pjesės variantu.
Pati pjesės struktūra labai įdomi, netikėta. Man atrodo, kad tik labai gerai išmanantis, žinantis temą žmogus gali sau leisti ta tema „žaisti“. Ir „žaisti“ ne vaikų žaidimus, o labai rimtus „žaidimus“. Sigita iš esmės tą ir daro.
Pirmas įspūdis, kad tai tekstas, kurį sunku įsimylėti. Bet tai – tik pirmas įspūdis, nes skaitydamas toliau pamatai, kad pirmosiose scenose žiūrima pagal tuos pasiūlytus lekalus: kokia yra namų šeimininkė, kokia yra rašytoja, ką mes apie ją žinome ir t. t.
Po truputį fokusas ima keistis, ir mes už to paviršiaus, į kurį pratę atsainiai žiūrėti ir kabinti įvairias etiketes, pradedame maišyti visas kortas, pradedame įvairius sugretinimus, sudūrimus. Bet tai nepatenkina noro pasiekti atpažįstamumą ir užkabinti etiketę. Pradedi jausti, kad kūrinys yra ne tik apie norą vaidinti, norą kurti, bet tai daug rimtesni dalykai, susiję su pagrindinės veikėjos vidiniu virsmu.
Kuo toliau analizuojame, repetuojame, tuo labiau suprantame, kaip per labai trumpą laikotarpį, kuris skiriamas pjesėje, subręsta pagrindinė veikėja. Lygiai tokią pat brandą perėjo Žemaitė, lygiai per tokią pat brandą ėjo ir iki šiol eina visa lietuvių kultūra, iš esmės, ir pati valstybė. Ne veltui ji atsirado nepriklausomybės trisdešimtmečio, Lietuvos tūkstantmečio fone. Tai bus spektaklis apie brandą.
Priminsiu gražią metaforą: tam, kad drugelio sparnai susiformuotų lankstūs ir tvirti, iš kokono jis išsilukštena per labai labai mažą skylutę ir per labai didelį pasipriešinimą. Tad ši kultūra, kuri formuojasi, kaip formuojasi ir pagrindinė pjesės veikėja, visą laiką sulaukia tam tikro pasipriešinimo. Įdomu tai, kad tą pasipriešinimą sukuria artimiausi žmonės.
Todėl pagrindinės veikėjos Doros drama ir vyksta artimiausioje aplinkoje. Jos išgyvenimų laukas, jausminė kelionė, trumpalaikė meilės istorija parodo, kas ją iš tikrųjų spaudžia, traukia žemyn.
S.Parulskis meistriškai visa tai sukūrė: mes nematome, kas yra „blogiečiai“, „geriečiai“, „juodi“, „balti“. Tai vienas tų retų atvejų, kada neaiškinama, koks yra veikėjas, kokios jo charakteristikos. Išvadas gali darytis pats, o kartais apskritai jo neteisti, nes supranti, kad jis yra visoks: vienoks vakar, kitoks šiandien, vieną vakarą miršta, kitą prisikelia.
– Nors S.Parulskį visi pripažįsta, iki šiol niekas jo nėra išsamiau analizavęs. Ar galėtumėte apibūdinti, koks jis yra jums?
– Su jo dramaturgija susiduriu pirmą kartą. Bet mano pirma pažinti su juo įvyko labai seniai, kada namie vartydamas rusų kalba išleistą žurnalą užtikau Sigito tekstą apie kariuomenę. Tuomet, dar būdamas paauglys, perskaičiau tekstą, atrodo, apie parašiutininką, ir įsidėmėjau, kad tai labai tikroviška ir ritminga.
Vėliau, aišku, buvo Oskaro Koršunovo statytas spektaklis „P. S. Byla O. K.“, kurio dramaturgiją rašė Sigitas, vėliau – jo rašyta Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ inscenizacija. Tą spektaklį mačiau milijoną kartų.
Analizuojant dabar, pirmas į akis kritęs dalykas – kontekstų montažas, demontažas... Dovanokite, jei klystu, bet vadinu jį pirmuoju genetiniu postmodernistu.
Kalbant teatrine kalba, nuo pat pjesės pradžios matome tam tikrą pirandelizmą (sulyginimas su Luigi Pirandello teatru. – D.Š.). Humoras, ironija, kaukės, – juo naudoti įmanoma tik tada, kai viską esi perpratęs. Juoktis galì tik iš to, ką puikiai išmanai arba ką arti savęs prisileidi. O S.Parulskis puikiai išmano ir Žemaitės temą, ir šalį, kurioje gyvena. Vien dėl to jis yra pirandeliškas.
Tai yra ir psichologinė drama, nes visi pjesės įvykiai prasideda nuo tam tikro vidinio taško, kurį yra priėjusi pagrindinė veikėja. Ir visi drastiški veiksmai, kurių ji imasi, iš pažiūros atrodo destruktyvūs, bet vis dėlto yra nukreipti į brandą, į išsilaisvinimą bet kokia kaina. O tai yra labai bergmaniška. Juk Ingmaras Bergmanas buvo ypatingas moters sielos žinovas.
Doros istorija su tuo labai glaudžiai susijusi: tai moteris, įkopusi į šeštą dešimtmetį, tai jos vėlyvos brandos, savarankiškėjimo ir stiprėjimo istorija. Išoriška, paviršutiniška, nesigilinančia akimi jos elgesys gali ir šokiruoti, ir stebinti, ir netgi papiktinti, ypač jei kalbėtume apie konservatyvius, tradicinius dalykus, kurie pjesėje apverčiami aukštyn kojomis.
S.Parulskis labai drąsiai parodo tikrą padėtį, susijusią su lyčių vaidmenimis.
– Ar statydamas skaitėte literatūrologų tyrimus apie Žemaitę?
– Šį darbą atliko Jolanta Dapkūnaitė. Pirmą kartą sutikau žmogų, kuris apie Žemaitę kalbėjo kaip apie gerą pažįstamą. Ir būtent iš jos išgirdau ne tuos pačius nuvalkiotus faktus (garderobą ar moterų judėjimą), o sužinojau apie bendražmogiškus dalykus, kurie atpažįstami šiandieniniame kontekste. Moteris, apie kurią ji kalbėjo, buvo labai gyvybinga. Taip galima kalbėti tik apie mamą, seserį, dukrą, bendrakursę ir t. t. Tai labai įdomu.
Jolantos dėka pamačiau, kad tokios universalios moters šiandien tikrai nerastume. O kai pagalvoji, kiek Žemaitė keliavo, kai keliauti buvo beveik neįmanoma, kiek reikėjo turėti organizacinių sugebėjimų, valios... Kaip sugebėjo visa tai organizuoti, suburti diplomatinį korpusą... Šiandien tokio atitikmens nėra. Grubiai tariant, vyrauja požiūris: „Pradėjusi nuo kiaulidės ji daug pasiekė“, bet ir be kiaulidės ji daug pasiekė. Neturint kelių, gero susisiekimo, šiuolaikinių technologijų, tai, kiek padarė ir daro Žemaitė, – fenomenaliausiais atvejis. Na, pabandykit nueiti ir knygą išleisti.
O štai mano sutapimai: su teatru „Kitas kampas“ nuvažiavome į Islandiją ir man vis pasirodydavo įdomūs ženklai. Pavyzdžiui, Žemaitė – daugiavaikė mama (septyni vaikai), o aš einu per Reikjaviką ir matau memorialinę lentą, skirtą islandų poetei, o ji – taip pat daugiavaikė rašytoja (trylika vaikų).
Užeinu į knygyną, kuriame daug nedidelio formato knygučių, o tarp Marko Twaino, Guy de Maupassant‘o, Gustave‘o Flaubert‘o, Williamo Shakespeare‘o Žemaitė guli. Viskas yra!
O pas mus vyrauja „priežastingumo diktatas“: labai greitai surandamos priežastys ir tada viskas tampa „labai“ jau aišku: „Dėl to garsi, kad...“ Arba: „Na, gerai, parašė, o kokia iš to buvo nauda?“
Spektaklyje skamba dokumentinis tekstas: „Tenka duoną kepti, tešlą išminkyti sunku, užkuriu pečių, nežinau karščio: duona tai sudegusi, tai pusžalė...“ Kai pagalvoju, kaip aš gyvenu: „mikrobangė“, kažkoks kaitstalis, o Žemaitei reikėjo ir kepti, ir ugnį prižiūrėti. O kur dar paršeliai ir gagenančios žąsys... Mes šiandien visko turime, bet tikrai už Žemaitę daugiau neskaitome. Man ji yra labai gyvas žmogus. Daug ką per ją galiu pasitikrinti.
Pjesės pradžioje ir pabaigoje ji rūpinasi tuo, kad į Lietuvą džinsai atplauktų, ji ūkininkus kaip aukso ieškotojus nori aprengti, „kad pasijustų kaip žmonės kitame pasaulio gale“. Tai iš esmės ji ir buvo ta aukso ieškotoja, nors atrodė kaip valstietė. O šiais laikais mes atrodome kaip aukso ieškotojai, bet aukso neieškom. Duok Dieve, gerais valstiečiais tapti.
– Kaip dirbate su aktoriais? Daugiau dėmesio kreipiate į jų personalijas ar gludinate veikėjų charakteristikas ir jas pritaikote aktoriams?
– Teatre man svarbiausia dirbančios asmenybės. Šiame darbe labai įvairi kompanija: visų skirtingas amžius, patirtis, išgyventi teatriniai procesai. Dėl to labai įdomu.
Kadangi iš karto pradėjome skaityti, žiūrėti, domėtis, aš atėjau be išankstinio nusistatymo. Man įdomu analizuoti, kokie yra aktoriai, ką jie pasiūlo, kaip laukia repeticijų, kaip jose dalyvauja. Iš viso to jau galima daug ką daryti.
„Julija“ – tarytum tradicinio teatro pastatymas, tačiau nemažą reikšmę užima ir aktorių asmenybės. Pradedant nuo Jolantos Dapkūnaitės, nes ji atnešė šiltą ir gyvą požiūrį į Žemaitę. Taip pat S.Parulskio gyvas santykis su Jolanta ir su Žemaite.
– Kiek jums svarbus Gintaro Makarevičiaus pasiūlytas scenovaizdis?
– Mano santykis su juo yra kaip su filosofu. Jis man kaip Leonardo da Vinci: G.Makarevičius – ir filosofas, ir inžinierius, ir tapytojas, ir freskos meistras. Dėl to ši mano pažintis, darbas su juo yra kaip su vyresniu kūrybiniu broliu.
Kurdami „Juliją“ su Gintaru kalbamės apie konceptualų, šiuolaikinį meną, meno istoriją. Nors teatras išgyvena įvairius laikotarpius, labai retai pasitaiko, kad jis sujungtų įvairias meno formas. Nebent Heinerio Goebbelso pavyzdys – jo spektakliuose yra ir skulptūra, ir savarankiškai veikianti muzika. Man darbas su G.Makarevičiumi yra į tai panašus.
Pavyzdžiui, stalas, ant kurio vyksta įvairūs veiksmai, iš pradžių turėtų atrodyti kaip dadaistinė skulptūra. Erdvėje turėsime liaudies meno pavyzdžių, kurie bus eksponuojami lyg šiuolaikinio meno galerijoje. Pati erdvė primins Šiuolaikinio meno galerijos ar Nacionalinės dailės galerijos patalpas.
Tiek Žemaitė atgis visiškai netikėtu rakursu, tiek ją pačią turėsime kaip tikrą eksponatą. Šiuolaikinis lietuviškas gyvenimas kaip performatyvi praktika, o gal kaip teatras. Kurdami spektaklį kol kas rūpinamės tokiais dalykais.
– Jūs bendradarbiaujate su daugeliu teatrų. Kuo šiame kontekste išsiskiria Lietuvos nacionalinis dramos teatras?
– Šis teatras yra smalsus, atviras toms teatrinėms formoms ir praktikoms, kokių anksčiau neturėjome. Šia prasme man šis teatras primena šiuolaikinę Lietuvos padėtį: Lietuvos nacionalinis dramos teatras kaip tautinis teatras atitinka šiuolaikinę lietuvių tautą.
Spektaklio „Julija“ premjera. Vasario 21 d. Trakų kultūros rūmai.
Vasario 23 d. Ignalinos kultūros rūmai.
Kovo 24 d., balandžio 25 d., gegužės 26 d. Vilnius, „Menų spaustuvė“.
