„Abelaro ir Eloizos“ aktoriai atskleis savo požiūrį į vyrų ir moterų santykius

Abelaro ir Eloizos meilės legenda laikoma viena gražiausių istorijoje, prilyginama Romeo ir Džuljetos, Tristano ir Izoldos, Orfėjo ir Euridikės meilės istorijoms.

Spektaklio režisierius Rokas Ramanauskas, po devyniolikos metų grįžtantis į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, siūlo kitokį požiūrį į viduramžių dramą – vienuole priversta tapti Eloiza (akt. Elžbieta Latėnaitė) ir dėl meilės nubaustas Abelaras (akt. Povilas Budrys) savo istoriją išgyvena mūsų amžiuje.

Žiūrovai spektaklyje pamatys ne tik Abelarą ir Eloizą, bet ir Povilą bei Elžbietą – aktorius, repetuojančius Abelarą ir Eloizą. Jie dalijasi savo refleksijomis, klausimais herojams ir nuomonėmis. Dvi skirtingos linijos susipina ir suteikia naują požiūrį į literatūrinę medžiagą.

E.Latėnaitė ir P.Budrys spektaklyje pagal britų rašytojo Ronaldo Duncano pjesę „Abelaras ir Eloiza“ atskleis savo požiūrį į vyrų ir moterų santykius.

Džinsus vilkinti Eloiza savo meilę Abelarui prisipažįsta telefonu, o Abelaras vietoj popieriaus naudoja vaizdo kamerą. Dar vienas netikėtas režisieriaus sprendimas – į istoriją, perkeltą į mūsų laikus, spektaklio metu gyvai reaguoja ir aktoriai E.Latėnaitė ir P.Budrys.

Išgyvendami tragišką Eloizos ir Abelaro meilę kartu jie diskutuoja apie moters ir vyro santykį šiais laikais, demonstruodami buitį, kurios meilės laiškuose niekada nebuvo matyti.

Režisierius R.Ramanauskas prisipažino, kad jam Abelaro ir Eloizos meilės istorija atrodo hipertrofuota – joje daug rafinuotumo, saldumo. Su aktoriais jis svarstė, kaip iš tikrųjų buvo, kiek visko slypėjo po jaudinančiais meilės laiškais.

„Vaizduojant tai iškyla buitis, atsiradusi per repeticijas. Aktoriai tarsi peršoka į kasdienę šiuolaikinę kalbą, šneka apie tai, kaip supranta medžiagą, ar pateisina ją, remiasi savo patirtimi, prisiminimais.

O Povilo ir Elžbietos, kaip ir Eloizos bei Abelaro, patirtis ir vertybiniai prioritetai yra gana skirtingi. Tai, mano manymu, ir įdomiausia.

Tad spektaklyje bus ir biografinių dalykų – man neįdomu dirbti vien su literatūriniu tekstu. Nagrinėjame, kuo skiriasi vaidyba, kai aktorius vaidina pjesės tekstą ir kai sako savo mintis. Analogiškai tiriame ir kuo skiriasi bendravimas meilės laiškais bei kasdienė buitis ir rutina“, – kalbėjo R.Ramanauskas.

Abelaras ir Eloiza gyveno XII amžiuje. 1100 metais Pjeras Abelaras išvyko į Paryžių mokytis Dievo Motinos katedros mokykloje. Jis įgijo garsaus filosofo ir teologo reputaciją, todėl Dievo Motinos katedros dvasininkas Fulberas pasamdė jį auklėti dukterėčios Eloizos.

Abelaras ir Eloiza įsimylėjo, slapta susituokė ir susilaukė vaiko. Tai sužinojęs Eloizos dėdė įsiuto. Siekdamas apsaugoti mylimąją Abelaras išsiuntė ją į vienuolyną.

Fulberas manė, kad taip Abelaras ketina atsikratyti jo dukterėčios, ir tarnams paliepė jį iškastruoti. Abelaras tapo vienuoliu ir savo gyvenimą paskyrė mokslui.

Sielvartaujanti Eloiza irgi tapo vienuole. Nepaisant išsiskyrimo jie liko įsimylėję ir savo meilę išsakė laiškuose.

Jų laiškus praėjusiame amžiuje interpretavo britų rašytojas R.Duncanas, kurio kūriniu ir remiasi spektaklio režisierius R.Ramanauskas. Pasak jo, spektaklyje susikerta net keli skirtingi laikotarpiai: XII amžiuje nutikusi istorija, XX amžiuje išspausdinti jų meilės laiškai ir kūrėjų požiūris į tai XXI amžiuje. 

Spektaklio „Abelaras ir Eloiza“ premjera dėl Lietuvos nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos įvyks „Menų spaustuvėje“.

„Abelaro ir Eloizos“ režisierius R.Ramanauskas, talentingų aktorių Eglės Gabrėnaitės ir Romo Ramanausko sūnus, vaidybos nepasirinko. Jis baigė filosofijos studijas Vilniaus universitete bei režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis yra pastatęs spektaklius „Driskius“, „Romas ir Arūnas“, „Paskutinė Krepo juosta“.

Spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“ vaidina E.Latėnaitė ir P.Budrys, scenografas – skulptorius, performanso ir vaizdo menininkas Dainius Liškevičius, šviesų dailininkas Vilius Vilutis.