Dirigentas Donatas Katkus įvardija V. Bartulį kaip „vieną talentingiausių lietuvių kompozitorių, kurio idėjos drastiškai atnaujino mūsų estetinę sąmonę“.
„Jis su labai didele fantazija pakeitė požiūrį į šiuolaikinės muzikos objektą. Pavyzdžiui, į operą, kada jis pats verda sriubą operos metu, o Liudvikas XVI laukia savo mirties bausmės. Arba, pavyzdžiui, kai savo laiku kepė kiaušinienę Lietuvos kompozitorių sąjungoje, ir tie garsai, kurie sklido – tai tarsi buvo ir performansas, iš kitos pusės buvo ir muzika“, – kolegą prisiminė D. Katkus.
Nacionalinę premiją V. Bartulis pelnė už kūrinį „Requiem“, vėliau sukūrė dar keletą stambių darbų – „Te Deum“, „Nelaimėlį Jobą“– pastarąją oratoriją, skirtą simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams, kolegos įvardija kaip vieną svarbiausių jo darbų.
D. Katkus pabrėžė, jog svarbūs yra ir kompozitoriaus nedidelės apimties kūriniai, „kurie turėjo visiškai kitą estetinį kvapą“ ir po kompozitorių Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus ir kitų grandų kūrybos įnešė naują savitą braižą šiuolaikinėje muzikoje.
Šv. Kristoforo kamerinio orkestro garbės dirigentas D. Katkus užsimena ir apie V. Bartulio specialiai orkestrui kurtą ciklą „I like...“, skirtą romantikams Franzui Schubertui (Francui Šubertui), Hectorui Berliozui (Hektorui Berliozui) ir kitiems kompozitoriams.
„Mano gimimo dienos proga jis parašė ir „I like Donatas Katkus“. Bet, pavyzdžiui, kūrinys „I like Schubert“ šiuo metu grojamas visame pasaulyje“, – sakė jis.
Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, prisimindama V. Bartulį, sako, kad jis buvo „nepaprastai šiltas žmogus, nuoširdus menininkas ir kūrėjas, kuris sugebėdavo kūrinius kurti galvodamas apie savo atlikėjus“.
„Jis žinojo visus dirigentus, solistus, bendravo su orkestrais, buvo, be to, mielas kolega – mes su juo nuolat aptardavome koncertus Vilniaus ir Kauno filharmonijose, jis buvo Kauno filharmonijos direktoriaus pavaduotojas, meno vadovas. Jis visada kūrė galvodamas apie tuos, kas atliks tą muziką“, – sakė R. Prusevičienė.
Ji teigė palaikiusi artimą ryšį su kūrėju, o prieš dvi savaites, kartu su Operos ir baleto teatru organizavo Sausio 13-osios aukų atminimui skirtą koncertą, kuriame skambėjo ir V. Bartulio „Nelaimėlis Jobas“.
„Tai buvo metafiziška, kadangi jis kalba apie Jobui duotas kančias, gyvenimo prasmę. Tai labai siejasi su šia nelemta žinia“, – sakė R. Prusevičienė.
Kompozitorius Algirdas Martinaitis pabrėžia, kad V. Bartulis buvo labai universalus kūrėjas, kurio kūrybinė visuma sudarė „muzikos pilnatvę“.
„Jis buvo labai įvairus kūrėjas, tiek kalbant apie akademinę muziką, tiek akademinės krypties žmonių nepripažintą. Jis turėjo didžiulę apimtį ir joje tilpdavo įvairūs muzikiniai nukrypimai: ir teatriniai, ir performanso dalykai, religinė muzika, kamerinė. Jis viską darydavo gerai ir su meile“, – BNS kalbėjo A. Martinaitis.
A. Martinaitis prisiminė, jog pokalbiuose jie šnekėdavosi ir apie vyresniąją kompozitorių kartą, jau minėtus O. Balakauską, B. Kutavičių.
„Šios kartos paunksmėje gyvenome. Tai yra siena. Ir mes tą sieną prisimindavome, nes tos sienos paunksmėje mes galėdavome drąsiai kurti ir pasitikėti“, – prisiminė A. Martinaitis.
Kompozitorius sako, kad jį ir V. Bartulį siejo dar ir tai, jog abu mažai bendravo su žmonėmis, išskyrus muzikų ratą. Anot A. Martinaičio, V. Bartulio nežeisdavo ir kritika.
„Jis neturėjo jokio piktumo. Tokio kūrybos gynimo tikrai nebuvo, žmogus nemažai rašė kūrinių. Jei po kiekvieno kūrinio dairaisi į gynybą, tai tu po kiekvieno kūrinio vis daugiau ginkluosies, ir aplink tave bus tik ginklai, jokios muzikos. Jo natūra buvo gyvenimo, aplinkos švelnumas. Jis jausdavo tą gamtos šiltumą, gyvastį. Apie tai mes kalbėdavomės“, – pasakojo A. Martinaitis.
Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė V. Bartulį apibūdiną kaip „vidujai gilų romantiką“, sugebėjusi būti savu daugeliui, kaip „niekada nesirgusį didybės manija, po humoro (kartais juodojo) kauke slėpusį poeto širdį“.
„Kompozitorius Vidmantas Bartulis beveik nepasikeitė nuo XX a. pabaigos, bet lengvai prisišaukdavo ir XXI a. klausytojus ir seniai jau ne tik Lietuvos. Jo muzika gali prasidėti netikėtai švelniai, o baigtis graudžiai, bet ne lėkštai, sklisdama erdvėje stulbinamai natūraliai. Galima giliai pasinerti net į keleto minučių trukmės kūrinį. Jis lengvai ir nekeldamas bangų organizuodavo festivalius, vadovaudavo, jo žodis būdavo itin svarbus įvairiose komisijose“, – BNS teigė R. Gaidamavičiūtė.
Pasak muzikologės, kompozitorius, išbandęs įvairias stilistikas, į jas pažvelgdavo labai autentiškai.
„Niekas nėra sugalvojęs tokios operos kaip „Pamoka“, tokio šilto Čiurlionio prisiminimo, tokių jautrių kamerinių miniatiūrų ar netikėtų performansų. Kartais džiazuodavo muzikos paraštėse, operuodamas lietuvių kultūroje įsitvirtinusiomis savos ir svetimos muzikos reikšmėmis“, – pasakojo ji.
Anot R. Gaidamavičiūtės, V. Bartuliui teatras ir muzika dažnai buvo viena, o garsus jis režisuodavo platesniame požiūrio į reiškinius, į gyvenimą kontekste.
Muzikologė prisimena šiuos V. Bartulio žodžius: „Manau, visokias negandas, jau nekalbant apie džiaugsmus, kiekvienas žmogus gali iškęsti tik turėdamas savo paslaptį, kuriai išnykus ar netekus svarbos, gyvenimas irgi praranda prasmę“.
Apie V. Bartulio mirtį informavo Lietuvos kompozitorių sąjunga. Kūrėjui buvo 65-eri.
