Ši Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera dėl pastato rekonstrukcijos vasario 6, 7 dienomis įvyks „Menų spaustuvėje“. Spektaklyje vaidins Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė.
– XII a. gyvenusių filosofų ir rašytojų Abelaro ir Eloizos meilės istorija, išlikusi jų laiškuose, – viena garsiausių, minima šalia Orfėjo ir Euridikės, Tristano ir Izoldos, Romeo ir Džuljetos. Su pagal juos parašytu britų dramaturgo R.Duncano tekstu į teatrą grįžtate po ilgos pertraukos – po 19 metų. Iki tol Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatėte spektaklius „Driskius“ (1997 m.), „Romas ir Arūnas“ (1999 m.), „Paskutinė Krepo juosta“ (2001 m.). Kas įvyko per šį laikotarpį?
– Keistas jausmas: atrodo, kad šiame teatre aš pirmą kartą, kita vertus – lyg nebuvo jokios pauzės. Sekiau šio teatro gyvenimą, skaičiau, girdėjau, ėjau, žiūrėjau. Aš neobjektyvus šio teatro atžvilgiu, nes jame slampinėdavau nuo pat vaikystės, paauglystės, kai jis 1981 m. buvo atidarytas po rekonstrukcijos.
– Jūsų tėtį Romualdą Ramanauską anksčiau labai dažnai sutikdavau žingsniuojantį prospektu, ir būtent netoli teatro. Vėliau pastebėjau, kad jūs lyg būtumėte pakeitę jį, – vis einate ir einate. Tai yra jūsų „garbės maršrutas“ ar kas nors kitka?
– Man ėjimas svarbus apskritai. Negaliu pasyviai galvoti. Man reikia viešos vietos: jeigu šilta, dirbu parkuose, dažniausiai Sereikiškių. Man reikia, kad šiek tiek trukdytų. Su tuo susijęs mano vaikščiojimas. Tai – grynai mechaninis dalykas. O teatras papuola į šį „lauką“, eidamas mieste šios vietos negali aplenkti ir taip atsitinka, kad jį nenorom matai kiekvieną dieną.
– Naujajame statomame kūrinyje „Abelaras ir Eloiza“ – vos ne mistinė amžių variacija: XII a., kada nutiko ši istorija, XX a., kada išspausdinti laiškai, ir XXI a., kada įvyksta šių laiškų sceninė interpretacija. Kaip „šuoliuojama“ per šiuos amžius, į ką atkreipiamas dėmesys?
– Šių trijų amžių junginiai – kaip kvantinėje fizikoje: atsitiktiniai dalykai ir sykiu kažkaip susiję. XX a. aš gimęs, XII a. nežinau, ar buvau gimęs, gal, o XXI a. man vis dar XX a. tąsa.
Protu suvokiu, kad gyvenu jau kitame amžiuje, kad pasikeitė bendravimo kultūra, įvairios technologijos, bet kai, pavyzdžiui, matau gerą literatūrinį tekstą, visai neįsivaizduoju, kaip jis gali egzistuoti XXI amžiuje. Ir tada pirma reakcija: o kaip su juo elgtis?
Galvoji, kaip visa tai mums patiems pranešti. Tada prasideda ieškojimas. Kartais, perskaitęs medžiagą, supranti, kad tai „ne mano“, bet nujauti, kad tai gali tapti „tavo“, prisipratini.
Apie šią pjesę ir jos turinį žinojau seniai, bet įdomus dalykas tas, kad iki susilaukdamas teatro pasiūlymo statyti šią medžiagą, jau kartą buvau susidūręs su Abelaru.
Apie šią pjesę ir jos turinį žinojau seniai, bet įdomus dalykas tas, kad iki susilaukdamas teatro pasiūlymo statyti šią medžiagą, jau kartą buvau susidūręs su Abelaru.
Kažkada, kai Vilniaus universitete studijavau filosofiją, vienas sunkiausių egzaminų, pareikalavusių didžiausių atminties „failų“, buvo viduramžių filosofija. Egzaminui buvo priruošta apie aštuoniasdešimt klausimų ir aš išsitraukiau Pierre‘o Abelard‘o (prancūzų filosofas scholastikas, teologas, poetas ir muzikas, vienas konceptualizmo pradininkų. – D.Š.) etiką.
Iš tų laikų atsiminiau Abelard‘o siekį racionalizuoti Dievo buvimo įrodymą ir kažkokius panašius dalykus. Dar anuomet, išsitraukęs šį bilietą, supratau, kad į jį atsakysiu, nes kiti klausimai buvo sudėtingesni.
– Kuo jums patraukli britų rašytojo R.Duncano šių laiškų interpretacija?
– Sudėtinga švara. Švarus, tarytum permatomas, skaidrus tekstas. Sykiu klausimas – kaip jį reikia šiandien „išeksponuoti“? Kaip šiandien klausyti žmogaus monologo, kuris trunka daugiau nei minutę. Mes vienas kitą jau sunkiai išklausome.
Tai yra tas pats, kaip į rankas paimti meistriškai nutapytą darbą ir iš karto jo neperprasti. Gali galvoti: „Taip, meistriška“, bet kas toliau? O medžiaga, kurią statome – „Abelaras ir Eloiza“ – yra labai fragmentuota. Tuomet galvoji, kaip galima tai išgirsti? Ir tuomet pradedi ieškoti „ėjimo“. Medžiaga nėra patogi, nes reikia daryti nemažai montažų.
– Gyva stipri emocija eina drauge su intelektualine ir dvasine energija. Abu aktoriai – E.Latėnaitė ir P.Budrys, manau, kaip tik ir yra tokie aktoriai, jungiantys šias būsenas. Kaip jums sekasi dirbti su šiais aktoriais?
– Juk būna taip, kad pamatęs žmogų, nebūtinai scenoje, pagalvoji, kad norėtum su juo dirbti. Man visada yra tokia pradžia. Kitas dalykas, kai turi vieną. Kas tada turi būti kitas? E.Latėnaitė ir P.Budrys yra labai skirtingi aktoriai. Kita vertus, mes visi skirtingi. Abu šie aktoriai yra intelektualūs. Tai džiaugsmas, nes tu lengviau gali operuoti nuorodomis ir neaukoti savo asmenybės vaidmeniui. Antraip labai liūdna.
– Teatre jums neįdomu vien tekstas, jums vienodai įdomūs patys aktoriai, vaidinantys tekstą. Taip yra, bet gal galėtumėte plačiau paaiškinti šią mintį.
– Šiandien man labiausiai trūksta žmogaus, jo „kreivumo“, „netobulumo“, o tai ir sudaro asmenybę. Scenoje labai pasigendu komplikuoto žmogaus. Net ne puikiai atliekančio savo vaidmenį, nors tai turėtų būti tarsi siekiamybė. Jeigu už tos būsenos prasišviečia žmogus ir aš matau jo santykį su tuo, ką jis daro, tą labai vertinu. Teatre aš to labai ieškau.
– Džiaugiuosi šio spektaklio scenografu Dainiumi Liškevičiumi. Dėl ko jį pasirinkote?
– Patinka man, kaip jis kalba, kaip galvoja. Su juo paprasta ir aišku: jis neapsiriboja detalėmis, jis mato visumą. Tai – labai vertinga savybė. Yra tokių scenografų, kurie ateina schemą nupaišę. Panašiai dirbo šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė, kurios netenkindavo vien kažkoks vizualumas. Tai yra labai svarbu, nes tik tuomet vyksta minčių apsikeitimas, turi visavertį kūrybinės grupės žmogų.
– Pasirodė, kad būtų įdomu pakalbėti kūrinio frazėmis. Gal sutiktumėte jas pratęsti? R.Duncanas yra pasakęs: „Kaip gaila, kad neturime daugiau tokių klastočių.“
– Teatre pastatoma turbūt viskas. Bet statant „Abelarą ir Eloizą“ atsirado aktorių patirčių inkorporavimas į kūrinį. Kai aš skaitau, kai tariu šį tekstą, galvoju, koks aš esu. Šiame ir panašiuose tekstuose įdomu nagrinėti santykių ribas.
– Kaip spektaklio frazę jūs pasirinkote Abelaro žodžius: „Esu miręs viskam, kas nėra tavimi.“ Labai poetiška.
– Šitas neretušuotas grožis ir yra labai provokatyvus šiandien, nes jis gąsdina: „Kas čia per poezija?“ Taip, dabar yra įvairių žmonių, bet tam, kad pasakytų tokią frazę...
– „Pasaulis, tegu ir sugriovęs mūsų gyvenimą, negali sugadinti ar sutepti mūsų laiškų.“
– Man iš karto prieš akis – žmogus, sakantis tokį tekstą, regiu pokalbį su juo. Jaučiu disonavimą tarp to, kokia tikrovė šiandien, ir to, kas yra sakoma. Aš mėgstu kontekstinius „žaidimus“, bet išgirdęs tokią sprogdinančią frazę, suklustum, kad ji yra ne apie šiandieną. Ir ne dėl to, kad žmonės taip nejaučia.
– Bet žmonės ir šiandien rašo meilės laiškus.
– Bet žmonės ir šiandien rašo meilės laiškus.
– Bet jie kažkodėl nebe laiškai. Visi gauname daug elektroninių laiškų, bet tai – ne laiškai. Man jie – ne laiškai.
– „Nepraraskime to mažyčio džiaugsmo, kuris mums liko.“
– Ši frazė turi daug deguonies. Tuo ir skiriasi geras tekstas nuo prasto teksto. Geras tekstas – atviras įvairioms interpretacijoms.
– „Tavo tyla – dykuma, jei tu tylėsi, aš žūsiu.“
– Ši frazė man iš karto priminė paauglystę, kada negalvojau, kaip tave supranta. Tu nori būti kietas, tu dar turi drąsos sakyti tokias frazes. Jausmas – tiesus, konkretus ir daužiantis.
– „Pasiginčyti dėl kablelio su klasikais.“
– Tai yra tai, kuo visi ir užsiima – tekstų interpretacijomis. Kitur kablelį padėsi, ir keičiasi prasmė. Tas judina meną.
– „O tu dar užberi druskos ant žaizdos savąja ištikimybe.“
– Tai – geras „pratimas“, kad nejaustum jokio įsipareigojimo. Jei kartais nori, kad tau žmogus būtų neištikimas, kad turėtum judesio laisvę, kai tave slegia toji ištikimybė...
– „Ir kas gi ta aistra, apie kurią dabar rašau taip užsidegęs...“
– Kūrinyje šie žodžiai neperduoda to jausmo. Vos tik ištari, ir jausmas deformuojasi, nyksta. Kartais žmogus bando suformuluoti mintį, ir visos prasmės išsibėgioja, už tų žodžių nieko nelieka. Pradėdamas ką nors sakyti, jau papuoli į tos prasmės paieškas: „O ką tai reiškia, ką aš norėjau pasakyti?“
– „Argi žmogiška meilė, net pati gražiausia?“
– Tai yra mielas modernistinis egoizmas. Tai dvelkia mielais egzistencialistais, beje, kuriais labai džiaugdavausi, kai ištraukdavau klausimą. Apie kokį nors Albert‘ą Camus, nes, tau, jaunuoliui, tai buvo labai artima. Jeigu tik apgraibom buvai A.Camus skaitęs, tai galėjai savimi kompensuoti, nes tau tai labai aišku.
– „Tik tyla pasako tai, ką mes jaučiame.“
– Tai apie pauzes, kurios svarbios ir teatre, ir gyvenime. Šiomis temomis labai daug rašyta ir kalbėta. Tų tylų yra labai daug rūšių, ir man visos jos įdomios. Tai yra vienas iš dalykų, kurio aš visada teatre labai ieškau ir mėgstu.
– „Turbūt ir Dievas myli panašiai?“
– Ši frazė slepia didelę abejonę. Lyg: „Deleguoju savo vienatvę kažkam aukštesniam.“ Gal jis su manimi, gal aš ne visiškai vienas. Kitaip tariant, „Gal ir tu myli, kaip aš myliu“, lyg duočiau tai meilei teisę.
– Kartais gerus tekstus teatre gali užmušti pats teatras.
– Taip. Būtų labai įdomu šį tekstą vaidinti skirtingais būdais, vieną dieną – vienaip, kitą – kitaip, pavyzdžiui, vien literatūriškai.
