Austrija nuo praėjusio sezono atsirado lietuvio gastrolių maršrutuose. Jis jau dainavo elitinėje Vienos „Musikverein“ Giuseppe’s Verdi Requiem su batutos legendos Johno Elioto Gardinerio diriguojamu „Revolutionnaire et Romantique“ orkestru ir Monteverdi choru, o kitų metų vasarą debiutuos garsiajame Bregenco festivalyje.
Laisvadienį vaikštinėdamas po Vieną Edgaras telefonu pasidalijo naujienomis su „Lietuvos rytu“.
– Pasaulinėje premjeroje turbūt dainuosite pirmą kartą?
– Taip, bet esu prisidėjęs prie daugelio prancūziškų operų, kurios buvo pamirštos vos parašytos, atgaivinimo.
Naujesnių operų apskritai dainavau nedaug.
Prieš kelerius metus mano repertuare atsirado Karolio Szymanowskio „Karalius Rogeris“, kurį pristatėme su Charles’io Dutoit diriguojamu Bostono simfoniniu ir Antonio Pappano diriguojamu Romos „Santa Cecilia“ akademijos simfoniniu orkestrais, o kitą sezoną esu pakviestas dainuoti Milano „La Scala“.
Po „Egmonto“ premjeros vėl skrisiu už Atlanto dainuoti su Bostono orkestru, šį kartą – Igorio Stravinskio veikale „Persefonė“ solistui, chorui, šokėjams ir aktoriui, kurį diriguos garsusis Thomasas Adesas.
Šio sezono pradžioje Hamburgo operoje pirmą kartą padainavau Leošo Janačeko operoje „Katia Kabanova“.
Kvietimas dirbti Vienoje mane labai nudžiugino ir dėl to, kad „Egmontą“ stato ta pati komanda, su kuria rengėme Samuelio Barberio „Vanesą“ Glaindborno festivalyje.
Taigi viskas sukasi ratu. Jei gerai pasirodai, tie patys kūrėjai kviečiami toliau.
Įvairiose Europos scenose esu dirbęs ir su „Egmonto“ solistais, visi jie – aukščiausio lygio atlikėjai. Įdomu, kad mūsų repeticijose dalyvauja ir operos autorius.
Dainuoti šiuolaikinę muziką nelengva – negali visiškai atsipalaiduoti, laisvai ja mėgautis, reikia skaičiuoti taktus.
Nors Ch.Josto opera nėra ilga, esu užsiėmęs visose jos scenose, taigi repetuoju visą darbo dieną.
– Papasakokite apie savo vaidmenį.
– Įkūnysiu grafą Egmontą, XVI amžiuje kovojusį dėl Olandijos nepriklausomybės. Tačiau pati opera atspindi dabarties aktualijas, jos libretą net paveikė Donaldo Trumpo atėjimas į valdžią. Bandome išvengti ir romantizmui būdingų šablonų, veikėjų trafaretiškumo, idealizavimo.
Su režisieriumi nusprendėme traktuoti operą kaip dramos spektaklį.
Įdomu, kad savo partijoje atradau citatą iš Ludwigo van Beethoveno, sukūrusio uvertiūrą „Egmontas“, laiško mylimajai.
Ką tik apžiūrėjau šio kompozitoriaus gimimo 250-osioms metinėms skirtą parodą Vienos valstybinėje bibliotekoje, kurioje eksponuojami jo laiškai, kūrinių originalai, tarp jų – „Odės džiaugsmui“ iš Devintosios simfonijos rankraštis.
Mums L.van Beethovenas jau tapo pusdieviu, o ši paroda atskleidžia ir labai žemiškas jo savybes bei gyvenimo puses.
Ch.Josto „Egmontas“ taip pat skirtas L.van Beethoveno metams.
Vienoje ir visame pasaulyje šia proga vyks daugybė renginių.
Manęs taip pat laukia jo Devintosios simfonijos koncertai, tarp jų – Paryžiaus Versalio rūmuose.
– Tačiau nauji vaidmenys šį sezoną atima daugiausia laiko?
– Naujas partijas rengiu kiekvieną sezoną, daug mokausi. Dabar laukia pagrindinis vaidmuo Wolfgango Amadeaus Mozarto „Tito gailestingume“ Londono karališkojoje „Covent Garden“ operoje, „Borisas Godunovas“ Ciuriche.
Visas kitas sezonas bus auksinis. Tačiau ne ramesnis ir šis.
Iki vasaros turėsiu nemažai pasirodymų ir Lietuvoje. Toliau minėsiu savo kūrybinės veiklos 20-metį. Noriu susitikti su visais kolektyvais, kurie iki šiol lydėjo mane kūryboje.
Jau surengiau kelis rečitalius, o dabar dainuosiu „Manon“ spektakliuose Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, „Fauste“ „Vilnius City Opera“ scenoje, surengsime prancūzišką vakarą su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir Modestu Pitrėnu. Vasarą atvažiuosiu į „Midsummer“ festivalį Valdovų rūmuose.
– Kaip jus nuteikė „Brexit“ – nesinori keltis iš Londono?
– Kol kas ne, nors Londone ir dabar praleidžiu nedaug laiko. Tačiau turiu ten namus, be to, visi mano pedagogai yra ten, iš Londono patogu keliauti. Niekas nežino, ką žada „Brexit“, bus pereinamieji metai.
Paskui, jei pajusiu, kad Londone kvėpuoti tapo sunkiau, gal ryšiuosi permainoms.
„Brexit“ paskatino mane įsigyti butą Vilniuje – ką tik gavau jo raktus. Ateityje tėvynėje tikrai praleisiu daugiau laiko, juolab kad pradėjau dirbti su studentais kaip docentas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Kol kas dėl laiko stokos dar negaliu turėti savo klasės, bet ateityje gali būti visaip.
– Nedaug kas iš mūsų menininkų gali pasigirti namais Anglijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje.
– Negaliu skųstis. Esu labai patenkintas savo naujuoju pirkiniu – buvo įspūdis, tarsi šis butas manęs laukė. Jo buvusi savininkė, interjero dizainerė, gyvenanti tarp Prancūzijos ir Lietuvos, net pianiną man paliko.
Tokių butų Lietuvoje nebuvau matęs – su židiniu, aukštomis lubomis, didžiulėmis durimis, pasakišku Arkikatedros ir varpinės vaizdu pro miegamojo langą. Visada norėjau istorinio, ne šiuolaikinio būsto, įsivaizdavau save jaukiame Senamiesčio bute.
Gaivina pamirštas partitūras
E.Montvido pasirodymai lietuvių publikai – šventė ne tik dėl jo profesionalumo, bet ir dėl pastangų supažindinti gerbėjus su rečiau atliekamais muzikos perlais. Tokius kūrinius jis dažnai savo paties iniciatyva atlieka Pažaislio festivalio pabaigos ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncertuose bei rečitaliuose.
Retenybių atlikėjo reputacija lydi dainininką ir svetur. Pastaraisiais metais tokiu amplua jis pasirodė su vienu iškiliausių šių dienų dirigentų seru S.Rattle’u ir Londono simfoniniu orkestru, su Ch.Dutoit ir Bostono simfoniniu orkestru, su vienu seniausių Europoje „Santa Cecilia“ akademijos simfoniniu orkestru, diriguojamu Londono karališkojo „Covent Garden“ operos teatro meno vadovo A.Pappano, sužibėjo Glaindborno festivalyje ir Paryžiaus „l’Opera Comique“.
Lietuvį nuolat į savo projektus kviečia prancūzų romantinės muzikos fondas „Palazzetto Bru Zane“, prikeliantis naujam gyvenimui pamirštas romantines prancūzų operas, rengiantis ne tik jų atlikimą, bet ir įrašų leidybą. Edgaras įsiamžino jau šešiose šios serijos operose.
Ypatingu E.Montvido visos karjeros įvykiu tapo praėjusį sezoną su batutos legenda anglu J.E.Gardineriu ir jo įkurtu orkestru „Revolutionnaire et Romantique“ bei garsiuoju Monteverdi choru aplankytos svarbiausios Europos koncertų salės.
