Akivaizdu, kad vilniečiai ir miesto svečiai net ir šventiniu laikotarpiu trokšta geros klasikinės muzikos, tad didžioji Filharmonijos koncertų salė buvo pilnutėlė. Įvairi ir išradingai sudėliota programa neleido nuobodžiauti net ir rečiau į koncertus užklystantiems klausytojams.
Koncertą pradėjo gražus šeimyninis duetas – žymiausias Lietuvos obojinininkas Robertas Beinaris kartu su dukra Gabriele (arfa) atliko Claude'o Debussy „Svajonę“, o vėliau – dar du Debussy šokius arfai ir orkestrui. Beinarių pavardė Lietuvoje yra garsi, kaip kadaise Bacho – Vokietijoje.
Plati Beinarių giminė pasižymi išskirtiniu polinkiu muzikai – muzikuoja ir profesionalo kelią yra pasirinkuios jau kelios Beinarių šeimos kartos. Tarp jų šiandien koncertų afišose dažnai matome ryškiausią Lietuvos chorvedę Danguolę Beinarytę, birbynininką Arnoldą Beinarį, pianistę Aretą Beinarytę, dainininką Martyną Beinarį, smuikininkes Karoliną bei Klementiną, altininkę Gertrūdą Beinarytes. O pastarajame koncerte pasirodė ir viena jauniausių giminės atžalų – Gabrielė Beinaryte, šiuo metu studijuojanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (D. Šlyžienės klasė).
Koncerto metu obojinininkas Robertas Beinaris, kaip jau įprasta, pasirodė ne tik kaip solistas, bet ir dirigentas, gerai įvaldęs batutą ir tinkamai jos mostais vedęs visą koncertą. Kaip žinia, greta solinės karjeros R.Beinaris taip pat yra ansamblio „Musica Humana“ meno vadovas ir pagrindinis dirigentas.
Solistė S.Liamo (sopranas) kartu su ansambliu „Musica Humana“ koncertuoja jau daugelį metų. Baigusi studijas Vilniuje pas profesorę Ireną Milkevičiūtę, ji vėliau tobulinosi pas Violetą Urmaną, Ramintą Lampsatytę, Gehamą Grigorianą ir kitus žymius muzikus. Koncerte Simona atliko garsių prancūzų kompozitorių Camile'o Saint-Saënso, Cesaro Francko, Jean-Baptiste'o Faure, Franciso Poulenco ir rečiau Lietuvoje girdimo kompozitoriaus Jean-Paul-Egide'o Martini dainas.
Vargonai Nacionalinėje filhamonijoje, tenka pripažinti, skamba retai. Dėl to vargonininko Virginijaus Barkausko pasirodymas tapo viso koncerto intriga. Intrigavo ir tai, kad Barkauskas šiandien yra vienintelis koncertuojantis lietuvių vargonininkas Šiaurės Amerikoje.
Jo koncertai yra rengiami stambiausiose ir reikšmingiausiose Amerikos bažnyčiose ir katedrose, tokiose kaip Niujorko Šv. Patriko katedra, Nacionalinė Vašingtono katedra ir Nacionalinė Vašingtono bazilika (Basilica of the National Shrine of the Immaculate Conception in Washington, DC), „Garden City“ katedra, Šv. Pauliaus katedra Pitsberge, PA, ir Šv. Juozapo bažnyčia Monrealyje (Kanada).
V.Barkauskas gimė, augo ir muzikos mokslus pradėjo Lietuvoje. Baigęs fortepijono studijas J. Gruodžio muzikos mokykloje Kaune, mokslus tęsė Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, V.Barkauskas gavo Amerikos vyskupų konferencijos stipendiją magistro studijoms Amerikoje ir atvyko į Šv. Juozapo kolegiją Rensselaeryje (Indiana).
Čia jis toliau tęsė vargonų meno studijas pas žymų vargonininką ir kompozitorių D. Phillipą Gehringą. Po studijų V.Barkauskas kurį laiką gyveno ir dirbo Čikagoje, vėliau persikėlė į Niujorką, kur pradėjo eiti muzkos direktoriaus pareigas St. Elizabeth of Hungary bažnyčioje Melvilyje, NY. Greta tiesioginių pareigų V.Barkauskas reguliariai rengia solinius vargoninės muzikos koncertus ir juose visuomet atlieka lietuvių autorių kūrinių.
Koncerte skambėję vargonų kūriniai leido solistui pademonstruoti ne tik savo profesionalumą, bet ir vargonų galimybes (čia atlikėjui labai padėjo asistentė Aušra Pačegonytė, mikliai keitusi vargonų registrus). Prancūzų kompozitorių muzika vargonams sudaro reikšmingą V.Barkausko repertuaro dalį. Galbūt tam įtakos turėjo pažintis ir bendravimas su žymiausiu visų laikų lietuvių vargonininku virtuozu Jonu Žuku (1907-2004), baigusiu studijas Paryžiuje (pas garsųjį vargonininką ir kompozitorių Marcelį Duprè), po karo pasitraukusiu į JAV ir iki mirties gyvenusiu Niujorke.
V.Barkausko atliekami prancūzų kompozitorių kūriniai vargonams solo (Louis Verne „Westminsterio karilionas“, Charles-Marie Widoro Allegro iš Simfonijos vargonams Nr. 6 ir bisui atliktas Louis Vierne „Impromtu“ – jo 150 m. gimimo jubiliejų šiemet mini visas pasaulis) išsiskyrė profesionaliu ir virtuozišku vargonų valdymu, tinkamai parinktais registrais, stiliaus pojūčiu.
Jautėsi didelė koncertinė solisto patirtis bei gebėjimas operatyviai prisitaikyti prie specifinės Filharmonijos akustikos, kuri vargonams, deja, nėra labai palanki. Ypač malonu buvo girdėti daug pasiekusio atlikėjo padėką pedagogams – prieš pasirodymą V.Barkauskas padėkojo savo mokytojams – tuo metu LMTA dirbusiai pianistei Lijanai Baronaitei, specialiai atvykusiai į koncertą iš Paryžiaus, ir prof. Leopoldui Digriui.
Centrinis ir solidžiausias koncerto kūrinys buvo nukeltas į pabaigą. Tai buvo Franciso Poulenc'o Koncertas vargonams, styginiams ir timpanams. Čia didžiausias iššūkis teko dirigentui – suvaldyti sudėtingą kūrinio faktūrą su nuolatos besikeičiančiu metru ir nemažą atlikėjų būrį – kūrinį atliko jungtinis „Musica Humana“ ir Vilniaus universiteto kamerinis orkestrai.
Ne mažesnis iššūkis teko ir pačiam solistui – vargonininkui, kuris griežė nusisukęs nuo dirigento (taip Filharmonijoje sumontuoti vargonai) ir jį stebėjo per veidrodėlį. Greta ansambliškumo teko įveikti ir dinaminius kūrinio iššūkius – tose vietose, kur styginiai griežė pianissimo, reikėjo atrasti tinkamus vargonų tembrus, derančius prie subtilaus styginių skambėjimo. Norisi pasidžiaugti, kad su visais meniniais ir techniniais iššūkiais visi muzikantai susitvarkė nepriekaištingai.
Taigi koncertinis šių metų sezonas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atidarytas. Ir „prancūziškos svajos“, padvelkusios šiluma ir subtiliais tembrais, manau, labai gražiai pradėjo Naujuosius 2020-uosius muzikos metus.
