Projektą įgyvendino vienas įdomesnių šių dienų choreografų Kirilas Simonovas.
Jam talkino maskviečiai Jekaterina Zlaja, Aleksandras Barmenkovas (scenografija ir kostiumai), Jevgenijus Vinogradovas (šviesų dailininkas), taip pat Linartas Urniežis (vaizdo projekcijų dailininkas) ir dirigentai Tomas Ambrozaitis bei Vytautas Lukočius.
Baleto ėmėsi meistrai
K.Simonovą Lietuvos žiūrovai pažįsta iš Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ (premjera 2005 m.) ir Leo Delibes’o „Kopelijos“ (2010 m.). Būtent šio choreografo darbai įpūtė gaivaus vėjo į Vilniaus baleto trupės repertuarą. Puikiai prisimenu, koks jis buvo reiklus sau ir kitiems, koks nepakantus simuliacijai, baleto logikos neįgalumui, „netalentui“ ir kitokiam neprofesionalumui.
„Kopeliją“ choreografas kūrė kartu su odioziniu rusų kilmės amerikiečių dailininku Michailu Chemiakinu, Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno kūrybos tyrinėtoju. Tandeme su šiuo dailininku K.Simonovas sukūrė ir P.Čaikovskio „Spragtuką“ Sankt Peterburgo Marijos teatre 2001 metais. Tai buvo tikra bomba, Hoffmanno fantasmagorijos triumfas.
Štai tokia minimali įvykio „Siemens“ ir „Švyturio“ arenose priešistorė. Buvo įdomu, ar atlaikys klaipėdiečiai tokios istorijos svorį, ar įgyvendins choreografo mestus iššūkius, ar pateisins žiūrovų lūkesčius.
Pelės graužia ir laiką
Sporto arenos – ne visai tinkama erdvė subtiliesiems menams. „Spragtuką“ teko stebėti būtent Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, ir iš pradžių teigiamas emocijas labiau kėlė iš viso regiono suvažiavusi, meno ištroškusi publika nei realus vaizdas scenoje.
Scenografų sumanymas „suteatrinti“ erdvę, suteikti žiūrovui galimybę dalyvauti misterijoje, o ne baleto šou – sveikintinas. Įspūdingai atrodė iliuzinis senovinės architektūros pastatas, šviečianti kaukė – mėnulis, šviesų žaismėje išryškėjantys vaizdai.
Vis dėlto proporcijų tikslumo lyg ir pritrūko.
Iš kai kurių stebėjimo taškų scena atrodė netaisyklingos formos, o tai apsunkino stebėjimą, vargino akį ir protą.
Antrojoje dalyje scena buvo suformuota geriau: šviečiantis disko baro rutulys tapo scenos vyksmo centru, tarsi vartotojiškos visuomenės simboliu, įprasmino pasakojamą istoriją.
Žavūs buvo ir pelių apgraužtas mėnulis bei eglė pirmame veiksme. Kaip žinome, pelės graužia viską, o anot Hoffmanno, – ir laiką.
Kūrėjų bandymas „Spragtukui“, kuris daugelio suvokiamas kaip saldi pasakaitė, grąžinti hofmaniškąją prigimtį buvo akivaizdus. Iš čia ir keisti tėvų pavidalai, keistas jų elgesys, judesiai, santykis su vaikais. Vaikiškais automobiliais dardančios pelės.
Pasaka su siaubo prieskoniu
Choreografas mini, kad rėmėsi ne tik E.T.A.Hoffmanno pasaka, bet ir H.Ch.Anderseno pasakos „Raudonos kurpaitės“ motyvais. Tai siaubo pasakėlė apie kapinių angelo prakeiktą tuščiagarbę mergaitę, šokius pokius, budelio nukirstas kojeles raudonose kurpelėse, atgailą ir atleidimą...
Dėkui Dievui, arenos scenoje siaubas nebuvo eksponuojamas, bet subtiliai įsipynė į spektaklio audinį ir kažkiek nubrėžė bendrą suvokimo ir interpretacijos vektorių.
Klaros vaidmens atlikėja Kira Tichonova šoko su raudonais puantais, ir visiškai neblogai, ji kūrė vaidmenį nuosekliai, buvo žaisminga, veržli, smalsi ir įtaigi. Jos Princas Spragtukas – Michailas Mordasovas buvo kiek labiau susikaustęs, bet šokėjas dar jaunas, tad ateityje patobulės.
Įdomesnis pasirodė brolelio Frico vaidmens atlikėjas Ilja Temčenka. Šokėjas surado raktą šiam vaidmeniui, žavėjo organiškumu, muzikalumu ir lengvumu.
Tačiau stipriausias ir choreografiškai ryškiausiai perteiktas K.Simonovo „Spragtuke“ buvo balerinos Olgos Konošenko sukurtas personažas – ponia Droselmajer, nužengusi iš fantasmagorinės realybės. Ją galėjo įvairiai interpretuoti tiek žiūrovai, tiek vaidmens kūrėja.
Tiesą sakant, O.Konošenko nieko kurti ir nereikėjo – ji tiesiog tobula! Vienu didžiausių primabalerinos nuopelnų šiame balete galima laikyti jos profesionalią laikyseną kitų veikale dalyvavusių šokėjų atžvilgiu. Ji maloniai leido mums pamatyti ir kitus šokėjus.
Galėjau pasigėrėti Darjos Verovkos ir Manto Černecko kūryba (Frau Štalbaum, Štalbaumas, Pelių karalius), sinchroniškai dirbusia ir techniškai visas užduotis įveikusia teatro baleto trupe, šokių mokyklos „Coda“ auklėtinėmis.
Vytauto Lukočiaus tą vakarą diriguotas orkestras laikė dar negirdėtą tempą, tarsi norėtų greitai papasakoti istoriją ir pabaigoje pasakyti kažką itin svarbaus.
Spektaklio finalas – herojų vestuvės – tapo apoteoze su Havajų saloms būdinga atributika: gėlių vainikais, egzotiniais raštais, baltais sijonėliais, lengvais, laisvais judesiais. Vietoje snaigių byrėjo blizgučiai, visi džiaugėsi, kažkas iššovė šampaną.
