Tik režisierius Gintautas Želvys ir dailininkė Taisija Chinža pakviesti iš Sankt Peterburgo, tačiau, kaip išduoda režisieriaus pavardė, jo sąsajos su Lietuva yra labai glaudžios. Nors jau daugelį metų G. Želvys gyvena ir dirba Rusijoje, savo karjerą pradėjo ir pirmuosius darbus sukūrė Lietuvoje, Kaune.
Ne kartą teko girdėti subjektyvių pasakymų, kad „Makbetas“ yra viena gražiausių G. Verdi operų. Žinoma, grožį kiekvienas supranta savaip, bet būtent su tokia nuostata – išgirsti nuostabią G. Verdi muziką, gerą, gražų dainavimą – važiavau į Kauną. Ir nelikau nuvilta. Naujojo Kauno pastatymo pagrindinis privalumas yra būtent muzikinis atlikimas, o ir pats spektaklis, sceninis vyksmas yra sudėlioti taip, kad netrukdytų dainininkams atsiskleisti.
Pagrindinis dėmesys čia krypsta į svarbiausią operos personažą – Ledi Makbet. Kompozitorius nepagailėjo arijų, nei spalvų šiam personažui, kruopščiai rinkosi solistę pirmajai operos premjerai 1847 m. Florencijoje (1865 m. Paryžiuje buvo pastatyta antroji „Makbeto“ versija).
Valdingąją Ledi daugiau nei prieš pusantro šimto metų įkūnijo galingo ir išlavinto balso, gebančio atlikti sudėtingiausias koloratūras, dainininkė Marianna Barbieri-Nini, kuri, be to, ir puikiai vaidino.
Kaune pirmąjį premjerinį vakarą dainavo Gitana Pečkytė – Kauno scenos primadona, kuri čia yra sukūrusi ne vieną svarbų operos vaidmenį (už Liučiją Gaetano Donizetti „Liučijoje di Lamermur“ pelnė „Auksinį scenos kryžių“), nors, žinoma, solistės „duona“ yra vaidmenys operetėse. Ir vis dėlto vokalinės brandos reikalaujanti Ledi Makbet partija pasirodė esanti G. Pečkytei itin savalaikė ir tinkanti.
Stiprus solistės vokalas, nepriekaištingas techninis pasirengimas – turiu minty visas „barbieriškąsias“ (pirmajai solistei kompozitoriaus skirtas) koloratūras – ir vidinis, sakytume, makbetiškas dainininkės užtaisas, sceninio elgesio linijos užtikrintumas besąlygiškai įtikino.
Teko girdėti ir kitokių, vokalo atžvilgiu „minkštesnių“ Ledi Makbet interpretacijų, tačiau kiekvienas atlikėjas, o ypač dainininkas, turi teisę į savo individualią spalvą – ja ir yra įdomus; žinoma, jei įtikina tuo, ką daro scenoje. G. Pečkytės Ledi Makbet yra aštroka, tačiau atskleidžia visą solistės meistriškumą: tai yra jos vaidmuo, subrandintas ir išlauktas.
Makbetą dainavo solistas iš Baltarusijos Stanislavas Trifonovas. Gražaus, stipraus balso baritonas buvo patikimas partneris savo sceninei žmonai, vaidybiškai buvo įtikinamas, tik vietomis skambėjo kiek per žema balso intonacija.
Užtat labai palankų įspūdį paliko Banką dainavęs Žygimantas Galinis, kurį vis dažniau matome didesniuose vaidmenyse (galima prisiminti jo Radvilą Perkūną to paties pavadinimo Jurgio Karnavičiaus operoje KVMT). Makdufą dainavęs Edgaras Davidovičius pradžiugino minkštai skambančiu tenoru, vokalo kultūra pasižymėjo Rita Preikšaitė (Ledi Makbet dama), mažesniuose vaidmenyse pasirodė Žanas Voronovas (Malkolmas), Tomas Ladiga (Daktaras) ir Gediminas Maciulevičius (Dunkanas).
Spektaklio teatrinė visuma – nuosaiki; sakytume, tvarkingai sudėliotos mizanscenos, kurias praturtino Aleksandro Jankausko sukurta choreografija. Gana rūsčiai spektaklio estetikai, pasireiškusiai minimalistine, abstrakčia scenografija ir istorinį koloritą išlaikančiais, bet nuosaikiais kostiumais, šiuolaikinio šokio estetikai artima choreografija suteikė papildomą meninę perspektyvą ir, sakyčiau, modernumo. Tinkama čia buvo ir 2 dalies pradžios baleto scena, įtikinusi, kad baletas operoje nėra kažkoks baisus svetimkūnis ar atgyvena.
Šokio scena puikiai įsikomponavo į visumą ir atsitraukimo efekto principu gerai paruošė vėliau sekusią dramatišką operos atomazgą. Tik norėčiau pastebėti, kad operos keturis veiksmus sutraukus į dvi dalis (kas, žinoma, nėra jokia naujovė operos teatruose), pirmoji kiek prailgo. Gal mūsų dienų statytojams vertėtų labiau pasitikėti operų autorių, kad ir gyvenusių prieš keletą amžių, sceninio laiko pojūčiu?
Verta pagirti premjerą dirigavusį Joną Janulevičių dėl gero orkestro ir solistų skambesio balanso bei dėl meistriško orkestro grojimo. Klausydamasi muzikos atlikimo, jaučiausi kaip bet kuriame kitame net ne tik Lietuvos, bet Europos teatre. Tik pagavau save mintyse klausiant, ar ir Italijoje orkestras skambėtų taip pat?
Priėjau prie išvados, kad Lietuvoje G. Verdi atliekame visur gana vienoda maniera – dramatiškai, ryškiai. Pagaliau tas tipiškas G. Verdi skambesys beveik teka dvasinėmis mūsų operos mėgėjų venomis (dėl „Traviatos“ ir pan.). Tačiau prisimindama savo keletą patirčių Italijos teatruose, visgi galvoju, kad italai net ir dramatiškąjį G. Verdi atlieka lengviau, paslankiau, mažesniu garsu, lankstesniais štrichais.
Bet kiekvienas kraštas turbūt turi savo vietines interpretacijos tradicijas.
