Iki vakarykštės premjeros Kaune nė karto nebuvo statyta ir ši opera pagal Williamo Shakespeare'o dramą, pasakojančią apie lavonais nusėtą Škotijos karaliaus karvedžio Makbeto ir jo žmonos kelią į valdžią, apie jųdviejų veidmainystes ir pelnytą atpildą, apie prieštaringą žmogaus prigimtį ir amžinąją vidinę kovą su savo demonais.
Daugiasluoksnis, filosofinės gelmės veikalas – kietas riešutas ir „Makbeto“ statytojams, ir atlikėjams dėl sudėtingų vokalinių partijų bei aktorinių užduočių. Tad juo labiau imponuoja kauniečių drąsa imtis šios operos beveik vien savo jėgomis, papildžius kūrėjų komandą tik duetu iš Sankt Peterburgo – režisieriumi Gintautu Želviu ir jauna rusų dailininke Taisija Chiža bei keliais solistais.
Šeštadienį teatro kūrybines galias patikrinantis darbas sulaukė puikaus publikos, tarp kurios buvo daug muzikų bei melomanų iš sostinės, įvertinimo.
Tai buvo Kauno artistų triumfas. Minimalistinė, net asketiška „Makbeto“ sceninė traktuotė sutelkė klausytojų dėmesį į personažų vidinę dramą. Pagrindiniai operos herojai spektaklyje veikė beveik tuščioje, nuožulniai pakreiptoje scenoje, po prožektoriaus šviesos kupolu, leisdami sekti kiekvieną savo balso ir veido išraiškos niuansą.
Abejingų tą vakarą nepaliko karaliavusi ne tik W.Shakespeare'o dramoje, bet ir scenoje Ledi Makbet-Gitana Pečkytė, nepriekaištingai įkūnijusi nuožmią ir valdingą bevalio vyro kurstytoją. Makbeto vidines būsenas taip pat įtaigiai aktoryste, bet mažiau sėkmingai vokalu perteikė Baltarusijos nacionalinio operos teatro solistas Stanislavas Trifonovas.
Profesionalumu sužibėjo mūsų operos jaunimas – Žygimantas Galinis (Bankas) ir Edgaras Davidovičius (Makdufas). Malkolmą dainavo Žanas Voronovas, Ledi Makbet damą – Rita Preikšaitė, Daktarą – Tomas Ladiga, Dunkaną – Gediminas Maciulevičius.
Teatro chorui (chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) ir šokėjams (choreografas Aleksandras Jankauskas) taip pat teko nekasdieniai išbandymai. Jų įkūnytų raganų, dvasių, vaiduoklių, samdomų žudikų dinamiškos scenos ir originalios šokio kompozicijos kūrė mistišką ir šiurpią tragedijos atmosferą, tapo savotiška asketiškų scenų atsvara.
Artistus klaidžiais „Makbeto“ emocijų labirintais užtikrintai vedė J.Janulevičiaus diriguojamas teatro orkestras.
Kauniečių „Makbetas“ nepretenduoja į režisūrinio teatro išmonę, šiuolaikinei operos scenai būdingas sąsajas su dabarties aktualijomis („Makbetas“ tam labai palankus, tad premjeroje apsilankęs Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis, tikėkimės, nenuobodžiavo), bet nestokoja ir išradingų akcentų. Tarkime, ypač įsiminė spektaklio scena su Banko palikuonių šmėklomis, per kurių rankas keliauja karūna.
Džiugu ir tai, kad „Makbeto“ premjera Kauno valstybinis muzikinis teatras po daugiau kaip pusmečio grįžo į savo sceną, kurioje nuo pavasario vyko atnaujinimo darbai. Trupė spektaklius tuo metu rodė periferijos scenose.
Mat Kauno muzikiniam teatrui pavyko atsiriekti didžiausią tarp Kauno apskrities kultūros objektų Europos struktūrinių fondų pyrago gabalą – apie 4,8 mln eurų, kad įveiktų atsilikimą pagal technologinę įrangą nuo kitų šalies teatrų.
Ši scena buvo neremontuota nuo 1984-ųjų, o kai kurie jos elementai naudoti net nuo 1934-ųjų, apie toną sveriantys scenos objektai kilnoti rankiniu būdu.
„Makbete“ veikė jau naujai sumontuota technika. Aišku, visiems naujosios įrangos privalumams įsisavinti prireiks laiko – juk „Makbeto“ artistai į atnaujintą sceną įžengė tik savaitę iki premjeros.
Šia opera, taip pat 80-ąjį Kauno muzikinio teatro kūrybos sezoną Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje pradėjusia įspūdinga Vincenzo Bellini „Kapulečių ir Montekių“ versija bei kitais metais planuojamu nauju G.Verdi „Traviatos“ spektakliu kauniečiai pasitinka lietuviškos profesionaliosios operos 100-metį. 1920 metais Kaune parodyta G.Verdi „Traviata“ prasidėjo Lietuvos operos istorija.
