Vienas ryškiausių Nacionalinės filharmonijos renginių Vilniaus fortepijono festivalis praėjusį savaitgalį pasibaigė azartiškai – virtuozišku legendinės vokiečių pianistės C.Schumann (1819–1856) Fortepijono koncertu. Jį su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu austro Georgo Marko, įkvėptai atliko šios menininkės kūrybos puoselėtoja G.Gedvilaitė.
Vienos žymiausių XIX a. moterų – C.Schumann – kūryba Lietuvoje menkai žinoma, ir Vokietijoje gyvenanti lietuvių pianistė G.Gedvilaitė bando užkamšyti šią spragą. Ji pati jau išstudijavo ir atliko visą didžiosios vokiečių romantikės palikimą, Lietuvoje ir Vokietijoje rengia teatralizuotų koncertų ciklą „Claros Schumann salonas“, su kurio nauja programa netrukus pradės keliauti per Lietuvą.
Kuo kūrybingą lietuvę sužavėjo tolimos praeities menininkė?
– Kaip atradote savo koncertų įkvėpėją C.Schumann? – paklausiau Guodos.
– Maždaug prieš aštuonerius metus Mendelssohno draugija Frankfurte man pasiūlė išmokti kelias jos pjeses, mat Mendelssohnai ir Schumannai artimai draugavo. Tada ir užsikabinau, pradėjau domėtis Clara kaip asmenybe, menininke, daugiavaike motina, šeimos žmogumi.
Atradau jos laiškus, ir kūrėjos gyvenimas mane įtraukė. C.Schumann įkūnijo labai daug talentų – ne tik pianistės ir kompozitorės. Ji buvo leidinių redaktorė, pedagogė, gabi vadybininkė – pati rengdavo savo koncertus, o spėjant iš jos laiškų galėjo būti ir gera rašytoja.
Jos asmenyje derėjo romantiška prigimtis ir pragmatizmas, veiklumas, nes jai reikėjo išlaikyti didžiulę šeimą – Clara susilaukė septynių vaikų.
Aišku, atlikėjui svarbiausia pažinti menininką per jo kūrybą, tačiau interpretuoti kūrinius kur kas įdomiau žinant jų atsiradimo istoriją. Tada jie suskamba įtaigiau, autentiškiau.
C.Schumann laiškai šiuo atžvilgiu labai vertingi, o jų išliko daug, rašytų ir sutuoktiniui Robertui Schumannui, ir šeimos draugui Johannesui Brahmsui, ir kitiems bičiuliams bei šeimos nariams.
Vokietijoje yra labai daug istorinės medžiagos apie šią menininkę. Ten ji visada buvo garbinama. Jos atvaizdas puošė 100 markių nominalo banknotus, ne kartą pasirodė ant pašto ženklų. Šiemet, minint 200-ąsias C.Schumann gimimo metines, jos dvasia juntama visur, ypač miestuose, kuriuose muzikė gyveno ir dirbo.
Frankfurte, kur dabar gyvenu, C.Schumann praleido 17 paskutinių savo gyvenimo metų, profesoriavo. Ji buvo labai vertinama kaip pedagogė, pritraukdavo daug studentų iš užsienio, ypač iš Anglijos, kur koncertavo kelis dešimtmečius.
– Kuo jums artima C.Schumann kūryba?
– Per pastaruosius kelerius metus atlikau visus jos kūrinius.
Claros kaip kompozitorės karjera nebuvo ilga – ji nutilo sulaukusi 36-erių, kai mirė jos vyras, žymusis muzikos romantikas R.Schumannas. Ilgiau – iki pat senatvės – truko šlovinga jos kaip pianistės karjera.
Bet muzikinį palikimą galima skaityti kaip jos gyvenimą, kuris buvo labai audringas, kupinas stiprių emocijų nuo pat vaikystės, iš pradžių – dėl pianistės vunderkindės karjeros, vėliau – dėl asmeninių dramų.
Tėvas, žymus fortepijono pedagogas Friedrichas Wieckas, neleido Clarai tekėti už kompozitoriaus R.Schumanno. Anuomet vedyboms reikėdavo tėvų sutikimo – moterys čia neturėjo sprendimo teisės. F.Wieckas šių vedybų nenorėjo, ir Clarai teko išsikovoti leidimą per teismą.
Vėliau ji kovojo dėl teisės kurti, nes vyras norėjo ją matyti tik kaip namų šeimininkę. C.Schumann buvo įsitikinusi, kad negali išsižadėti Dievo jai duoto menininkės pašaukimo.
Jos muziką atspindi visus šiuos išgyvenimus.
– Išeitų, kad 14-metės Claros sukurtas Fortepijoninis koncertas, kurį atlikote Vilniaus fortepijono festivalyje, yra ne toks įdomus?
– Jis labai įdomus kaip paauglės kūrybos šedevras, perteikiantis gražią nuotaikų mozaiką: jaunatviškumą, romantiką, įsimylėjimą, užsispyrimą.
Vien dėl autorės jaunumo ilgą laiką į šį kūrinį nebuvo žiūrima rimtai. Kita vertus, jis – kietas riešutas net ir didžiausiems virtuozams.
Tikriausiai Clara jį rašė pati sau, norėdama, kad kiti nesugrotų. Šis kompaktiškas kūrinys iš atlikėjo reikalauja ne mažiau jėgų ir susikaupimo nei didieji fortepijono koncertai ir gali būti lyginamas su R.Schumanno, F.Mendelssohno šio žanro kūriniais.
Aišku, aš, susiformavęs žmogus ir menininkė, atlieku šią muziką turbūt kitaip, nei grojo pati C.Schumann. Stengiuosi išjausti, užpildyti turiniu kiekvieną natą.
– Lietuvoje jūs vienintelė taip aistringai puoselėjate C.Schumann palikimą, o Vokietijoje turite daug bendraminčių?
– Tikrai ne, žinau tik vieną pianistę Ragną Schirmer, kuri tam skyrė savo gyvenimą. Aš pati palyginti neseniai atradau C.Schumann ir nenoriu su ja skirtis, atsisakyti kelionių į XIX amžių.
Esu dvilypė asmenybė – mėgstu ir romantiką, ir „sforzando“ (staigus kūrinio garsų akcentavimas), „marcato“ (melodijos, motyvo išryškinimas) gyvenime, tad rengiu ir modernias programas.
Tačiau kiti metai bus Ludwigo van Beethoveno, todėl mintys jau sukasi apie Vieną, kuri taip pat gali gražiai susieti Beethoveną ir Clarą.
O artimiausiu metu pakviesiu lietuvių publiką į naują programą „Claros Schumann salone“, kurią rengiame su pianistu Motiejumi Bazaru, smuikininku Vilhelmu Čepinskiu ir violončelininku Mindaugu Bačkumi.
Nukelsime klausytojus į Schumannų namus Diuseldorfe, kur jie susipažino su J.Brahmsu per smuikininką Josephą Joachimą.
Mūsų ketvertas įkūnys visus šiuos istorinius personažus.
– Koncertuose jūs ne tiktai muzikuojate, bet ir atkuriate C.Schumann gyvenimą?
– Istorinė autentika man labai svarbi, bet leidžiu sau ir meninės laisvės, nes kuriu koncertų scenarijus savarankiškai, be konsultantų pagalbos.
Galbūt muzikologas Viktoras Gerulaitis, apsilankęs „Claros salone“, aptiktų netikslumų.
Kita vertus, svarbiausia čia yra muzika. Tai – koncertai, mes nevaidiname, tik bandome per istorines detales pasinerti į XIX amžiaus kūrėjų esybę, kuo geriau perteikti jų muzikines idėjas. Labai įdomu eiti su C.Schumann jos žmogišku ir menininkės keliu.
