Ekranu tam vaizdui tapo senoviniai mokyklos suolai, stilizuotos Niurnbergo proceso tribūnos ir užuominos į Berlyno memorialą Holokausto aukoms – tai galima įžiūrėti Gintaro Makarevičiaus tamsiai pilkoje scenografijoje, kai įsisuka paties spektaklio veiksmas.
Į nebūtį sklendžiančių vaikų vaizdas prašyte prašo besirenkančių žiūrovų susikaupti.
Nutilti ne vienai minutei, o kelioms spektaklio valandoms, kuriose koncentruotai sutelpa aštuoni XX amžiaus dešimtmečiai.
Per tuos dešimtmečius vaikai – penki lenkai ir penki žydai – tampa bendraklasiais, bičiuliais, įsimylėjėliais, vienas kito žudikais, aukomis, gelbėtojais, kankintojais, įamžintojais, ir tie vaidmenys kinta, kaip kad metams bėgant keičiasi santvarkos, santykiai, adresai, mados.
Skirtingi žvilgsniai
Lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ per įvairių šalių teatrus keliauja jau dešimtį metų. Keturiolikos „pamokų“ pjesę įkvėpė Lenkijos Jedvabno miestelio žydų žudynės 1941-aisiais, kai bendraklasiai bendraklasius...
Kodėl tai galėjo būti? Kaip išlikusieji gyveno su ta kalte ir našta? Bendraklasių portretai lakoniški, jų likimuose telpa politinė, socialinė, jausminė įvairovė.
Rolando Rastausko išverstą „Mūsų klasę“ Lietuvoje pirmoji režisavo Yana Ross Nacionaliniame dramos teatre 2013 metais. O.Koršunovas šią pjesę 2015 m. pastatė Norvegijos nacionaliniame teatre Osle.
Y.Ross tragiškus įvykius rodė paradoksaliai – per žaismę. Žiauriausia tyčiojimosi aikštėje ir žydų sudeginimo kluone scena buvo vaidinama kaip miestelio šventė su linksma muzika, o vėlesnių KGB tardymų scena priminė cirko vaizdus, kai kankinamasis turi šokti per lanką tarsi dresuotas gyvūnas.
Y.Ross režisūrinė išmonė buvo laikoma ir novatoriška, ir kėlė dalies vertintojų pasipiktinimą dėl nepagarbos tragedijai. Režisierės interpretacija įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi.
O.Koršunovo „Mūsų klasė“ Osle dvelkė rimtimi, smurtas buvo stilizuotas, spektaklio kulminaciją – sudeginimą kluone – gaubė tradicinė gedulinga giesmė, kuria pagerbiamos Holokausto aukos.
Tą žydų autoriaus Mordechai Gebirtigo giesmę „S’brent“ (liet. „Dega“) vaidinimui Norvegijoje pritaikė kompozitorius Gintaras Sodeika ir įspūdingai išraudojo garbaus amžiaus aktorius Erikas Hivju, vaidinęs Abraomą – bendraklasį, paauglystėje tėvų išsiųstą mokytis į Ameriką, ten ir tapusį rabinu.
Pats spektaklis Norvegijoje atrodė kaip santūrios teatro mišios. O.Koršunovo kūrinys netikėtai susirimavo su XXI amžiaus karų pabėgėlių istorijomis – juk tie į Europą besiveržiantys žmonės bėga nuo savų jedvabnų.
Šiuos du vaidinimus į atmintį neišvengiamai sugrąžino gruodžio 5 d. premjera Klaipėdoje, kur „Mūsų klasę“ O.Koršunovas kūrė drauge su norvegiškojo pastatymo bendraautoriais scenografu G.Makarevičiumi ir kompozitoriumi G.Sodeika, o vaidino įvairių kartų Klaipėdos teatro aktoriai.
Pasakoti, rodyti, vaidinti
„Mūsų klasė“ Klaipėdoje buvo „kūrybiškai plėtojama“, kaip tai pavadino G.Sodeika. Klaipėdiečių vaidinimas tapo nepaprastai aistringas – tikrai ne dėl to, kad lietuvių aktoriai karštesnio temperamento nei norvegai. Pats režisieriaus sprendimas skatino aktyvesnę vaidybą.
Kaip ir norvegai, Klaipėdos aktoriai kai kurias scenas vaidina su didelėmis lėlėmis.
Osle lėlės buvo abstrakčios, jos kartais – smurto scenose – pakeisdavo aktorius. Klaipėdos spektakliui Julija Skuratova sukūrė beveides, tačiau individualizuotas lėles, jos – ir mokinukų kuprinės, ir patys mokinukai.
Aktoriai iš pradžių net slepiasi už lėlių, vaidina lėlėmis ir kalba vaikiškais balsais.
Keistoka idėja: juk tai personažų prisistatymas, jų svajonės, charakterių užuomazgos, o aktorių veidai paslėpti. Kokia lėlių-kuprinių funkcija? Galėtum suprasti, kad tai vidinis vaikas, kuris visą gyvenimą greta, kurį nešiojiesi kaip kuprą ar kuprinę, bet spektaklis to nepatvirtina, kartais lėlės visai pamirštamos.
Visi T.Slobodzianeko pjesės herojai – jau mirę. Jų prisiminimai nedaugiažodžiai, tikslūs ir žiaurūs. Klaipėdiečiai aktoriai juos paverčia kraujuojančiais, draskančiais iš vidaus: tai ne praeitis, visos tragedijos vėl vyksta iš naujo, dabar. Kartais, atrodo, aktorių ugningos (ir triukšmingos) išraiškos net per daug, lyg spektaklio kūrėjų būtų nutarta nepasitikėti žiūrovų supratingumu ir vaizduote, tad kiekvienas pasakoja, parodo ir suvaidina, ką pasakoja.
Be galo karštai savo tiesas net ne teigia, o išstaugia Jono Baranausko Rysekas, aršus Lenkijos gynėjas nuo žydų ir sovietų. Ryseko laikysena ir intonacija plėšri, negailestinga! Tai vienas ryškiųjų „Mūsų klasės“ vaidmenų ir netgi viso spektaklio kamertonas. Išrėkti savo patirtį! Kad niekas neabejotų, jog tai buvo siaubinga ir neturi kartotis.
O vis dėlto įdomiau sekti pasalūniškai pozicijas keičiančio, tyliai visus išduodančio ir parduodančio Zigmunto likimą, nes Igorio Reklaičio vaidinamas jis pirmiausia yra žmogus su įvairiais niuansais, nors ir šliužas visais laikais.
Galima nuspėti iš anksto, kad iš trijų „Mūsų klasės“ moterų scenoje labiausiai pasireikš Eglės Jackaitės Zocha, kad čia bus ir koketavimo, ir šlaunų, ir spardymosi – tebūnie, pati pjesė tai provokuoja, ir Zocha iš tiesų spalvinga. Bet gaila ir neteisinga, kad istorijos ir spektaklio orgijose dėl subtilumo prapuola vienos jauniausių aukų – Doros – balsas, jos lemtis, vaidinama ir dainuojama Justinos Vanžodytės.
Rachelka ir Vladekas – ano laiko požiūriu rizikinga pora, tačiau lenkas, vedęs žydę ir privertęs ją krikštytis, išgelbėjo bent jau tą vieną gyvybę. Juos gana skirtinga maniera vaidina Regina Šaltenytė ir Aurimas Pintulis. Rachelka, virstanti Mariana, – labiau psichologinė, gyvas žmogus, o Vladekas – labiau ironiškas, atsiribojęs. Taip ir reikia?
Pirmąją bendraklasių auką Jokūbą Kacą vaidina jaunas aktorius Jonas Viršilas, jam niekuo nepadėta tapti svarbiu, labiau įsimenančiu, o juk Jokūbo Kaco nužudymas tvyro virš bendraklasių visą gyvenimą. Nuo klasės panelių numylėtinio, karą pratūnojusio Zochos palėpėje iki nuožmaus kagėbisto – tokia Menachemo pasikeitimo amplitudė, tekusi Vaidui Jočiui.
Flegmatiškiausią iš bendraklasių Heneką, galiausiai tapusį kunigu, vaidina Liudas Vyšniauskas.
Abraomas, tas Amerikon išvykęs, rabinu tapęs ir paminklą Holokausto aukoms parėmęs žydas patikėtas vaidinti jaunam įdomiam aktoriui Mikalojui Urbonui. Jam ir teko simbolinės spektaklio raudos našta, gerokai sutrumpinta, nutildyta, nors M.Urbono giedojimas išraiškingai šiurpus.
Be to, aktoriaus personažui duota ne tik džiazo ritmu ir angliška tartimi rečituoti Abraomo laiškus iš Amerikos (stilingi epizodai scenos viršuje), bet ir raitytis po mokyklos suolu iš sielos skausmo, sužinojus, kokia tragedija ištiko visą jo giminę ir visą žydų gentį. Taigi užduotys, kaip ir daugumai klaipėdiškėje „Mūsų klasėje“: pasakoti, rodyti ir suvaidinti, ką pasakoji.
Juk tai nepasitikėjimas ne tik žiūrovais, bet ir pačia aktoryste. Ir pjese, kuri yra reto dramaturginio meistriškumo.
Budina iš visų jėgų
Kančios rodymas, riksmas, vaikiškų balsų imitavimas ir vaidybos skirtingumas... Gal laikykime dalį to premjeros riktais, kurie susitvarkys ar bus sutvarkyti. Juk kūrė ne debiutantai, susigalvoję, kad jie pirmi nuo scenos prabyla apie Holokaustą ir turi perrėkti visą repertuarinį derlių. Ar kūrėjų manyta, kad šiuolaikiniam žiūrovui, prifarširuotam pasaulio žiaurumo vaizdų, teatre reikia kažko dar intensyvesnio? Tvoti trigubu vėzdu?
Osle bendraklasiai buvo aprengti pilkšvai, lyg blunkantys prisiminimai, o priešmirtiniame epizode herojus gaudavo spalvotą kostiumo dalį. Kai pamatei, kad pirmas bendraklasių užmuštasis Jokūbas Kacas prieš egzekuciją užsivilko šviesiai rudą striukę, žinojai: atsiradusi spalva perspėja apie artėjančią mirtį, smurtinę ar natūralią. Tai irgi iš santūriųjų ir konceptualiųjų norvegiškojo pastatymo sprendimų.
Klaipėdoje tos koncepcijos neliko. Pirmoje spektaklio dalyje kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė visus aprengė tamsiai, pokarinėje dalyje likę gyvi personažai tiesiog pakeitė drabužius, kad priartėtų prie šiandien gyvenančių, o nužudytieji išliko su uniformomis.
Vaizdo projekcijas (jų būta ir Osle) klaipėdiečių vaidinimui kūrė kino režisierius Mikas Žukauskas. Filmuota istorinė kronika, laiko ženklai kartais itin energingai užpildo milžinišku ekranu tampančią sceną.
Vėl pastiprinimas žiūrovams, kurie gal neturi vaizduotės? Kai projekcijų margumynas staiga užtušuoja aktorius, jie turi įveikti ir garsą, ir vieni kitus, ir dar vaizdo bakchanaliją.
O.Koršunovo „Mūsų klasė“ skleidžia rūsčią žinią, ji pilna kūrėjų skausmo ir noro prasiskverbti į žiūrovų sąmonę, jei ji dar linkusi snausti ir abejoti.
Pradžioje skatinęs tylą auditorijoje, pats spektaklis ima žadinti, rėkti ir net ne belstis, o daužytis. Galbūt, galbūt, galbūt pavyks.
