„Procesas“ – tai baletas, kuris bus svarbus ne tik choreografo Martyno Rimeikio kūrybos kelyje, bet ir Europos šokio pasaulyje“. Šie LNOBT baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro žodžiai, pasakyti 2017 m. pristatant baleto premjerą „Procesas“ (kompozitorius Mindaugas Urbaitis, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė, šviesų dailininkas Levas Kleinas), jau tampa tikrove.
Viešnagė Varšuvoje – antrosios šio spektaklio užsienio gastrolės: birželį „Procesas“ buvo rodomas Čekijos mieste Brno, tarptautinio šiuolaikinio ir klasikinio baleto festivalio „Dance Brno 2019“ programoje. Šių metų rugsėjį „Procesas“ tapo pirmuoju Lietuvos teatrų spektakliu, kurį net 4 kartus galėjo stebėti tarptautinio televizijos kultūros kanalo „Mezzo“ žiūrovai.
Varšuvoje LNOBT baleto trupė viešėjo Lenkijos kolegų kvietimu. „Procesas“ reprezentavo Lietuvos šokio meną festivalyje „Dni Sztuky Tanca“ (Šokio meno dienos). Jau vienuoliktą kartą vykstančio festivalio tikslas – supažindinti šiandienos teatro auditoriją su modernia šokio kalba, įvairiomis technikomis, garsiausiomis pasaulio baleto trupėmis ir teatrais. Nuo 2009 m. festivalio programose dalyvavo visas būrys garsiausių šokio trupių – Boriso Eifmano baletas iš Sankt Peterburgo, Akram Khan Company, Pinos Bausch Vupertalio šokio teatras, Ballet Preljocaj, Cullberg Ballet, Wayne'o McGregoro šokio trupė, Harlem Dance Theatre, taip pat Lodzės, Poznanės ir kitų Lenkijos miestų trupės.
Šių metų festivalio programoje pristatyti žinomų choreografų W.McGregoro, B.Nizinskos, K.Pastoro, C.Drzewieckio, kitų darbai. Festivalį vainikavo choreografo M.Rimeikio ir kompozitoriaus M.Urbaičio baletas „Procesas“, sukurtas Franzo Kafkos romano motyvais.
Pristatydamas festivalio programą ir lietuvių spektaklį Lenkijos TVP3 kanalui K.Pastoras neslėpė, kad jam imponuoja M.Rimeikio kūryba ir tai, kad savo pirmajam pilno metro baleto spektakliui jis pasirinko itin rimtą ir sudėtingą tematiką, tuo dar kartą įrodydamas, kad šokiu įmanoma perteikti ne vien tik gražius ir malonius dalykus. Jo nuomone, kaip tik todėl „Procesas“ tampa svarbiu įvykiu plačioje Europos šokio panoramoje, o brandi jo choreografinė kalba nusipelno ne vien Lietuvos publikos dėmesio.
„M.Rimeikis savoje F.Kafkos interpretacijoje pakankamai aiškiai ir suprantamai atsigręžia tiesiai į literatūros kūrinį, iš principo išsaugodamas pagrindinę romano fabulą. Kartu su libretistu Laurynu Katkumi ir kompozitoriumi M.Urbaičiu jie sukuria scenų seką pagal kertinius F.Kafkos knygos motyvus, dinamiškai keisdami kamerinius ir grupinius epizodus, kiekvieną susitikimą pabaigdami jaudinančia beprotybe, nuo kurios žiūrovams per nugaras bėga šaltas prakaitas“, taip spektaklio vyksmą Brno festivalyje apibūdino čekų šokio kritikė Ivana Kloubkova (www.operaplus.cz).
Belaukiant lenkų profesionaliosios kritikos įvertinimų, galima paliudyti, kad šaltas prakaitas, susikaupimas ir visiškas įsitraukimas lydėjo ir spektaklį stebėjusią lenkų publiką. Varšuvos Didžiojo teatro žiūrovų salė sulaikiusi kvėpavimą sekė eilinio tarnautojo Jozefo K. (Ernestas Barčaitis) susidūrimo su nematomu biurokratinės galios aparatu ir kovos su aplinkinių abejingumu baigtį. Kartu su lietuvių artistais ji išgyveno Jozefą K. kamuojantį ir ramybės neduodantį kaltės jausmą, gūžėsi nuo įtampą auginančios choreografijos masiniuose epizoduose bei muzikos, kuriai pakluso beveidė scenos biurokratų minia.
Salėje susirinkusi įvairiakalbė, įvairiarasė publika, atėjusi patenkinti savo smalsumo mažai žinomos trupės spektakliu, spektaklio pabaigoje virto vienalyte bendruomene, pratrūkusia „bravo“ ir audringais plojimais. Gausiame baleto gerbėjų būryje sutiktas grafikas ir režisierius Stasys Eidrigevičius prisipažino: „Esu baleto mylėtojas, keliaudamas po pasaulį žavėjausi Maurice‘o Bejarto, Pinos Bausch kūryba, japonų butoh. Lietuvoje būnu tik retkarčiais, todėl laukiau šio baleto. Mėgstu stebėti sceną iš arti: „Procesą“ žiūrėjau pirmoje balkono eilėje, sėdėdamas tarp LNOBT generalinio direktoriaus Jono Sakalausko ir kompozitoriaus M.Urbaičio. Paprastai spektaklio metu eskizuoju. Šį kartą pasiruošiau knygelę ir trumpus pieštukus, bet nenupiešiau nei vieno eskizo – norėjau stebėti sceną. Visą laiką atrodė, kad sėdžiu per toli: norėjosi būti arčiau, stebėti kiekvieną šokio detalę. Labai džiaugiuosi, kad pamačiau šį baletą, iš arčiau susipažinau su M.Rimeikiu ir kitais kūrėjais. Man tai buvo meno šventė.“
Teatre tą vakarą buvo nemažai lietuvių – daugiausiai turistų, atvykusių aplankyti Varšuvos garsenybių: Fryderyco Chopino muziejaus, Koperniko mokslo centro bei Karalių rūmuose eksponuojamos parodos, skirtos Vazų dinastijai. Pasak LR ambasados Lenkijos Respublikoje vyriausiosios specialistės Krystynos Kazakevičienės, „Procesą“ stebėjo ir gausi Varšuvos lietuvių bendruomenė bei pačios ambasados darbuotojai.
„Spektaklis pakerėjo nuo pirmųjų sekundžių – šviesomis, choreografija, muzika, – prisipažino iš Visagino kilusi Varšuvos Didžiojo teatro balerina Margarita Simonova, sukūrusi pagrindinį vaidmenį filme „Didysis teatras“. – Du baleto veiksmai prabėgo tarsi vienu įkvėpimu: įkvėpiau skambant pirmiems muzikos akordams ir iškvėpiau tik prapliupus plojimams. Laukiau šio spektaklio, ir atėjusi į savo gimtosios trupės pasirodymą žiūrėjau jį taip, lyg manyje tartųsi trys skirtingi žmonės. Pirmasis žiūrovas labai neobjektyvus – juk scenoje mano draugai, bendramoksliai, bičiuliai...
Antrasis – spektaklio vertintojas: jam rūpėjo meninė visuma, choreografijos kokybė, kaip kas padaryta, kaip sudėliota. O trečiasis – F. Kafkos gerbėjas: esu skaičiusi turbūt visus jo kūrinius, tačiau absurdo literatūrą įprasminti judesiais man atrodė neįmanoma: juk šio autoriaus esmė slypi dialoguose, o siužetai – paprasti ir nelabai įdomūs. Tad sužinojusi, kad M.Rimeikis ruošiasi statyti „Procesą“, ir nustebau, ir sunerimau. Po 2017 m. premjeros Vilniuje visaip bandžiau patekti į tą spektaklį, bet šokant Varšuvoje sunku ištrūkti. Ir štai – „Procesas“ pats atvažiavo pas mane. Nuo pirmųjų spektaklio minučių supratau, kad Martynui pavyko. Bravo jam, bravo visai kūrybinei komandai: kiekvienas spektaklio elementas kerintis, esu laiminga, didžiuojuosi Lietuvos baleto trupe.“
Įdomu, kad Varšuvos publika labiau atsidavusi operai, o ne baletui – priešingai nei Lietuvoje. Tačiau baleto žiūrovai ir ten, ir pas mus pirmiausiai linkę rinktis klasiką, tad „Proceso“ žiūrovai buvo maloniai nustebinti ir nesitikėjo tokio užburiančio reginio.
Gastroliniame spektaklyje Varšuvos Didžiajame teatre pagrindinius vaidmenis atliko E.Barčaitis, Rūta Lataitė, Olesia Šaitanova, Voicechas Žuromskas, Daniel Dolan, Jeronimas Krivickas, Mantas Daraškevičius, Urtė Bareišytė, Gediminas Švendravičius, Jonas Laucius.
