Spektaklio ašis – kompozitoriaus Davido Lango kūrinys „World to come“ (liet. Ateisiantis pasaulis), kurį jis sukūrė po rugsėjo 11-osios tragedijos, kuomet pasaulis stovėjo šiapus didžiulės nežinomybės.
„Oneiro“ kūrėjus įkvėpė gili, matematiška muzika bei kūrinio pavadinimas, nurodantis limbo būseną, – tarpinę stadiją tarp pabaigos ir to, kas laukia už jos. Pagal žymųjį kūrinį M. Bačkaus atliekamą muziką savitai šokiu atliepia K.Kusuda – scenoje kuriamas nepertraukiamas, jautrus, įtikinantis santykis, dialogas.
Kūrėjai kviečia žiūrovą aktyviai išgyventi akimirką, ją išryškinti ir joje įsibūti. Į sapno erdvę nukreipiantis šokio spektaklio pavadinimas, taip pat pasiduoda įvairioms interpretacijoms. Japonų kalboje šio žodžio dėmenys „ne-iro“gali būti perskaitomi kaip garso tekstūra ar spalva.
Sapno (iš graikų k. oneiro – sapnai, sapnų dievai) teritorija yra sunkiai apibrėžiama tarpinė erdvė, kurioje realaus pasaulio krantas atsimuša į neapibrėžtą ir vienos sąmonės ribas nuplaunantį kosmoso vandenyną.
Tai ribinės būsenos potyris, kurį kiekvienas žmogus išgyvena užmerkęs akis, bet pabudęs nubraukia į šalį. „Oneiro“ kviečia pabūti šioje teritorijoje atvertomis akimis ir visomis juslėmis.
Spektaklio kūrėjai kalba apie būtinybę giliai stebėti aplinką, tad kyla klausimas ar toks kontempliatyvus įsižiūrėjimas nėra grynai japoniškas, ateinantis iš šintoizmo tradicijos.
„Nesu šintoizmo žinovas, bet yra su juo susijusių ir mane įkvepiančių dalykų. Vienoje svarbioje šinto šventykloje yra niekam neprieinama vieta, bet jei gautum leidimą ją aplankyti ir pačioje slapčiausioje vietoje atvertum dureles – už jų rastum veidrodį. Japonų kalba „kagami“ yra veidrodis, „ga“ – ego, „kami“ – dievas.
Jei išimi save – sutinki dievą, jei tavo ego per stiprus – dievo nesutiksi. Patraukęs save tampi permatomas. Japonams kalba yra labai svarbi, turime ypatingą jautrumą jai. Tad tai nėra tik žaidimas žodžiais“, – komentavo choreografas ir šokėjas K. Kusuda. Anot jo, gebėjimas tapti skaidriu ir permatomu yra vienas esminių jo siekių ir asmeninės šokio technikos pamatas.
Individualizmu grįstame pasaulyje K. Kusudos siūloma prieiga atrodo neįprasta, bet jis tikina, kad visuma svarbiau nei identitetas.
„Kai žmonės jaučia vieni kitus – jaučiuosi lyg kartu praktikuotume kvantinę fiziką, – kalbėjo apie ypatingą ryšį tarp šokėjo ir auditorijos. – Tuomet tai nebėra tik šokis – tai buvimas erdvėje, jos kvestionavimas ir pripažinimas. Tai mokymasis neskubėti vieniems kitų įvardinti, o pažinti unikaliai, pamatyti gyvybę ir grožį visame kame be išankstinių nusistatymų. Pabelsti ir išgirsti atsiliepiant“.
