Antrasis rusų teatro kritikės Marinos Davydovos režisūrinis darbas, pristatytas trumpam duris atvėrusioje vėsioje, atnaujinamoje LNDT didžiojoje scenoje, pratęsė pirmojo – „Amžinoji Rusija“ – kryptį: kalbėti apie tai, kaip Rusijoje gyvena (arba, tiksliau, norėtų gyventi, bet ką ten pagyvensi) liberaliosios idėjos, kontrkultūra ir kultūrinės utopijos.
Abiejuose spektakliuose M.Davydova rėmėsi muziejaus jausmo kūrimu: „Amžinojoje Rusijoje“ gido lydimi žiūrovai vaikščiojo po skirtingas erdves ir išties jautėsi lyg muziejuje – eksponatus, vaizdo ir garso medžiagą, kitaip tariant, Rusiją po 1917-ųjų, galėjo patirti patys.
„Checkpoint Woodstock“ pakvietė į utopinio muziejaus atidarymą: Rusija, švęsdama Vudstoko festivalio 50-ąsias metines, Maskvoje atveria šiai sukakčiai skirtą muziejų!
Vis dėlto šiame spektaklyje muziejus – tik formalumas, pretekstas suteikti formą dokumentiniams faktams (dramaturgė – Julia Lochte). Žiūrovai taip pat tik formaliai sykį pakeitė sėdėjimo vietą – iš parterio persikėlė ant kilimo, į scenos gilumą.
Komiškai ir dinamiškai pradėtas muziejaus atidarymo iškilmėmis spektaklis neilgai trukus virto režisūriškai nejudriu pasakojimu, o pats pasakojimas išsitęsė, kartojo mintį, užtruko ir virto tuo rusų kariškiu, kuris vaikšto kvadratais, labai reikšmingai, bet niekada niekur taip ir nenueidamas.
Viskas jau girdėta
„Amžinoji Rusija“ kūrė unikalų potyrį: žiūrovai buvo įtraukti į vis besimainančios muziejinės vertybės tyrinėjimą, erdvės turėjo skirtingus veidus, kurių nenuspėjamos išraiškos veikė publiką lyg slapta žinutė politiškai neužregistruotame butelyje iš „Putino & Co“ vandenyno. Spektaklio ypatingumas atsirado iš jausmo, kad visa tai pasakoja žmogus iš vidaus, žinantis daug daugiau nei mes ir jaučiantis Rusiją kraujyje.
„Checkpoint Woodstock“ šio jausmo liko nedaug. Pirmoji dalis įviliojo į komišką ir pagaulų JAV ir Rusijos atstovų varžybomis paremtą muziejaus atidarymą, kuriame viena po kitos stebino kažkur jau girdėtos medijų salvės: Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino laiškai, fantastiškos Rusijos ginkluotės pristatymas, Rusijos liaudies ruošimasis V.Putino paliepimu Vudstoko metinėms ir – kaip kontrastas – Teksaso ūkininkų muzikiniai linkėjimai.
Ar dauguma mūsų, turinčių itin savitą Rusijos, kaip istorinės kaimynės, jausmą ir bent šiek tiek besigaudančių šiandienės žiniasklaidos sraute, kurdami parodiją nesiimtume panašių klišių?
Realybė prieš valstybę
Nepaisant to, muziejaus atidarymas dar turi omenyje patį muziejų, o šiame spektaklyje būtent pati muziejaus utopija ir visas paskui ją ataidinčių politinių detalių fonas atrodė kaip meniškai galinga paradokso bomba, kurios sprogimui ruošiamasi dainelėmis ir juokeliais.
Deja, likęs spektaklis bombą tyliai detonavo. Didžiąją jo dalį trukęs muziejaus direktoriumi paskirto Leonido Grossmano (aktorius Felixas Knoppas) vokiškas monologas „niekad nebuvau nei Vudstoke, nei Amerikoje“ iš neva proginės kalbos jau po pirmų sakinių apie muziejų virto žanru „čia mano Rusijos istorija“, kurios metu visi pamiršo ir muziejų, ir direktorių.
Gal būtų nieko tokio, bet prakalbos pabaigoje išgirdęs frazę „tie suknisti šikniai liepė įkurti šitą muziejų! Kam?“ supranti, kad utopinė idėja vis dar gyva – ant jos formaliai užmautas šis istorijų karkasas.
Tačiau utopija nebekuria prasmės, o tik kabo tarytum pakaba kukliai hipiuojančioms praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio ruso kelnėms. Ir būtent šis supratimas neleido pasinerti į nuosekliai sudėliotus istorinius faktus bei puikią aktoriaus F.Knoppo sceninę psichofiziką: tas jausmas, kad muziejus čia – tik pritemptas (nors galėtų griaudėti!), vis kaišioja koją.
Beje, kaip tik šio aktoriaus raiška idealiai fiksavo tarpinę būseną tarp „norėjau pakeisti tikrovę“ ir „nuo tikrovės pabėgau“: fantastiškai atliekamos praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio dainos leido jam bėgti nuo pasakojimų tikrovės, kurioje iš tiesų sudėtingiausia užčiuopti pačią tikrovę, mat viskas persmelkta valstybės („kodėl jūs vis apie savo šalį, o ne apie tikrovę?“).
Muziejus be muziejaus
Vėliau žiūrovai buvo pakviesti persikelti į scenos gilumą – sakytum, į muziejaus vidų, bet iš tiesų jokio muziejaus pojūčio čia nebuvo. Tik minkšto kilimo pojūtis (ypatingas pojūtis teatre!) ir penkių šešių etatinių Sovietų Sąjungos laikų eksponatų kolekcija.
Vaizdo projektorius, juostinis magnetofonas, laidinis telefonas, rašomoji mašinėlė kūrė rudimentinio rusiškojo Vudstoko jausmą: į miestus atklysdavusios informacijos nuotrupos – viskas, ką turėjo Sovietų Sąjungos jaunimas.
Mintis graži, bet nepakeliama (gal auditorija ne ta?) seklumu. Tuo metu į žiūrovų vietas persikėlę aktoriai tapo šiuo jaunimu, be jokios gyvybės atspindinčiu „O tuo metu Rusijoje... O tuo metu Amerikoje...“ pasakojimus ir vis kartojančiu tą pačią mintį: Vudstokas – kaip sąmonės būsena – Sovietų Sąjungoje negalėjo egzistuoti, o jo atmainos arba filosofinės liekanos sutilpo į keletą autorių ir... aštuonis protestuotojus.
Atsietas nuo dramaturgiškai neprogresuojančio pasakojimo atrodė vizualinis šios mizanscenos sprendimas: be galo efektingas šviesos mirgėjimas didžiulėje baltoje paklodėje kūrė laisvės ir emocijos įspūdį, o aktoriai – atvirkščiai – kalbėjo gyvenimą.
Kai reikėjo sušokti hipišką laisvę, jie stojosi ir lyg judėjo, bet niekaip neišjudėjo iki šokio jausmo: juk tai – amerikietiškoji pasakojimo pusė, t.y. vieta ir laikas sukurti bent akimirką Vudstoko būsenos, apie kurią tiek kalbėta!
Vietoj to – choreografiškai nerišlus laisvės antonimas, kuriam taip pat limpa mintis „nei Vudstoke, nei Amerikoje nebuvau“. Tai gal geriau likti ten, kur buvau? Ne veltui žiūrovų šokdinimas pagal rusų bardo dainą atrodė gal naivesnis, bet bent jau įtikinamas.
Finalinę akimirką sušvitus užrašui „Muziejus uždarytas“ jau apėmė momentinė nuostaba: koks muziejus? Na, žinoma, muziejus. Ir, žinoma, kelneris ir kareivis, sugrįžę pabaigoje su savo vėliavomis.
Išeidama mąsčiau, kas galėtų būti šio spektaklio auditorija. Vakarai? O gal ir mes, tik jaunesni, pavyzdžiui, moksleiviai?
Sakau tai labai rimtai – juk spektaklis daugiausia dirba šviečiamąjį darbą, po kurio ir paaugliui, jei dar neaišku, paaiškėtų jau galutinai ir visam laikui – ir dukart du, ir triskart trys Rusijoje visada lygu tiek pat: kiek bus pasakyta.
O mes, net ir tie, kurie gimėme „perestroikos“ laikotarpiu, ačiū, pamoką jau išmokome, nebent turite už laidinį telefoną savitesnį eksponatą.
