Lapkričio 21 d. Vilniuje prasidėjęs renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“, skirtas tarptautiniu mastu išgarsėjusiam lietuvių režisieriui, baigsis spektakliu „Cinkas (Zn)“ šeštadienį, lapkričio 30-ąją.
Visi „Paskutiniųjų“ ciklo spektakliai rodomi Valstybiniame jaunimo teatre, kuriame E.Nekrošius pradėjo kūrybinį kelią.
Jį simboliškai atidarė paskutinis režisieriaus pastatymas Lietuvoje „Kalės vaikai“ pagal to paties pavadinimo Sauliaus Šaltenio romaną, sukurtas Klaipėdos dramos teatre.
Šis darbas vainikavo daugiau kaip prieš tris dešimtmečius Jaunimo teatre užsimezgusį E.Nekrošiaus ir S.Šaltenio kūrybinį bendradarbiavimą.
Aktorius D.Meškauskas (55 m.), spektaklyje „Kalės vaikai“ atlikęs pagrindinį – varpininko Karvelio – vaidmenį, apie į amžinybę iškeliavusį režisierių sakė: „Jis visada stebėdavo. Burdavo. Jis burtų ieškodavo.“
– Kokie prisiminimai jums liko apie E.Nekrošių, kai kartu dirbote? – po spektaklio paklausiau D.Meškausko.
– Nustebino jo padorumas. Jis buvo labai padorus. Ir paprastas. Po premjeros man prisipažino, kad kitaip apie mane galvojo, ir pasakė daug gerų žodžių. Jis manė, kad aš pasipūtęs, paskui netgi atsiprašė, kad taip galvojo.
Kaip ir Kristijonas Donelaitis, E.Nekrošius – mūsų tautos ganytojas. Todėl šitas spektaklis asocijuojasi su K.Donelaičiu. K.Donelaitis irgi mirė 66-erių. Man čia vaidenasi reinkarnaciniai dalykai.
– Ar sunkios buvo jo repeticijos?
– Man atrodo, E.Nekrošius tiek gerbė kitus žmones, kad net neaiškino, jo nuomone, akivaizdžių dalykų, temų.
Visi perskaitėte romaną, visi suprantate, apie ką jis. Jam labiau rūpėjo, kaip mes tai padarome, kokia bus spektaklio maniera, atmosfera. Tai labiausiai įsimena žiūrovai.
Spektaklio tema – ganytojo istorija. Savo personažą suvokiau tik tada, kai supratau, kad jo atitikmuo – šventasis Petras, o K.Donelaitis – Kristus.
Man E.Nekrošius yra poetas, tiktai jo poezijos laukas – ne žodžiai, o daiktai. Kaip poezijoje vienas žodis reiškia viena, kitas – kita, o kai sudedi juos kartu, tarp jų atsiranda kažkokia įtampa, papildomos prasmės.
Jis taip konstruoja spektaklio veiksmą, kad elementari trinka tampa nebe trinka. Tai – Karvelio kaltė, jis visą gyvenimą ją nešiojasi ir mirdamas eina aplink tą trinką kaip aplink saulę. Ir iš tokių, atrodo, paprastų dalykų, vaikiškų žaidimų E.Nekrošius konstruodavo savo pasaulį.
Bet jis niekada mums neaiškindavo, kaip tai reikėtų suprasti. Jis stebėdavo, kaip scenoje fiziškai atrodo konkretus žmogus, tinka ar netinka jo iškelta ranka. Jis visada stebėdavo ir burdavo. Jis burtų ieškodavo. Įtampos, kuri atsiranda lyg ir iš nieko.
– Kai žinote, kad „Kalės vaikai“ – paskutinis E.Nekrošiaus spektaklis, turbūt nelengva lipti į sceną?
– Iš tikrųjų paskutinis E.Nekrošiaus spektaklis buvo Witoldo Gombrowicziaus „Vestuvės“ Lenkijoje.
Taip, tai labai veikia. Pernai lapkritį ruošėmės „Kalės vaikus“ rodyti Rumunijoje. E.Nekrošius atvažiavo į Klaipėdą, parepetavome. Tada grįžo į Vilnių. O kitą naktį išėjo iš šito pasaulio. Be jo nuvykome į gastroles Rumunijoje, ten vyko festivalis.
Sužinojus apie E.Nekrošiaus mirtį, festivalis staiga buvo paskirtas jam atminti. Po spektaklio publika mums paplojo, o paskui jie pradėjo – nežinau, gal ten taip įprasta – ploti vienu ritmu ir man tapo akivaizdu, kad tai ne mums, kad tai – jam. Ir iš viso tas spektaklis dabar man – kaip mišios už jo sielą. Mes meldžiamės už jį šituo spektakliu.
– Ar prisimenate laikus, kai prie bilietų į E.Nekrošiaus spektaklius prie Jaunimo teatro kasų Senamiestyje, Arklių gatvėje, žmonės stovėdavo per naktis?
– Prisimenu. Čia didžiausią įspūdį padarė roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Dėdė Vania“. O ten, J.Basanavičiaus gatvėje, man buvo pati pradžia, pats užsikrėtimas teatru.
Sukūrė savąjį teatro pasaulį
Daugiau kaip tris dešimtmečius E.Nekrošiaus (1952–2018) kūryba yra tarptautinės teatro bendruomenės dėmesio centre. Tarptautiniame kontekste jis yra gretinamas su Ingmaro Bergmano, Tadeuszo Kantoro, George’o Strehlerio, Heinerio Mullerio sukurtais teatro pasauliais.
„Paskutiniųjų“ programoje rodomi paskutiniai Lietuvoje sukurti E.Nekrošiaus spektakliai: „Jobo knyga“, „Inferno-Paradiso“, „Bado meistras“, „Borisas Godunovas“, „Cinkas (Zn)“, „Kalės vaikai“. Vyks susitikimai su spektaklių aktoriais, dokumentinių filmų peržiūros.
Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaryta paroda „Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“. Joje pristatomi jau neberodomi spektakliai „Hamletas“, „Makbetas“, „Otelas“, „Metai“, „Giesmių giesmė“, „Faustas“, „Idiotas“, „Dieviškoji komedija“. Eksponuojami režisieriaus kūrybinių bendražygių Nadeždos Gultiajevos ir Mariaus Nekrošiaus sukurti spektaklių scenovaizdžių elementai, piešiniai, eskizai, kostiumai ir fotografijos iš asmeninių archyvų.
E.Nekrošius dirbo įvairiuose pasaulio teatruose, bet daugiausia dėmesio skyrė savo teatrui „Meno fortas“, įkurtam 1998 m.
Lapkričio 29 d. NDG vyks režisieriaus kūrybai skirta tarptautinė konferencija „Eimuntas Nekrošius. Dabar“. Joje dalyvaus ir pranešimus skaitys žinomi teatro teoretikai iš Lenkijos, Rusijos, Italijos, Lietuvos.
