E.Balsio „Kelionė į Tilžę“ – vienintelė jo gyvenimo saulėlydyje sukurta opera. Ją parašęs kompozitorius pralenkė savo gyvenamąjį laikotarpį, bet sovietmečiu ir vėliau kūrinys nebuvo įvertintas dėl įvairių priežasčių. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) šią operą buvo pastatęs režisierius Rimantas Siparis.
Užmirštą E.Balsio veikalą pagal rašytojo Hermanno Sudermanno apysaką uostamiestyje prikėlė režisierius Gytis Padegimas, scenografė Birutė Ukrinaitė ir choreografė Edita Stundytė.
Pastatymo muzikos vadovas – KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.
Atgimusi jausmų drama
Operos siužetas įspraustas į tragišką meilės trikampį. Pamario žvejys Ansas su žmona Indre ir vaikais ramiai gyvena kaime, kol jų sodyboje pasirodo klastinga samdinė Bušė. Ji Ansui ne tik apsuka galvą, bet ir paakina nusikalsti – įkalba paskandinti žmoną valtimi plaukiant į mugę Tilžėje.
Tačiau Bušės intrigos žlunga – atgal į namus plaukiančiam Ansui staiga atsiveria akys, atgyja išblėsę jausmai: susitaikęs su Indre suvokia, kad žmona yra nuostabi. Kelionės pabaiga šiurpi – valtį su sutuoktiniais mariose nuskandina audra.
„Net ir pačiam Claudio Abbado būtų kilę nemažai problemų diriguojant šią E.Balsio operą. Jos partitūra tokia sodri, daugiaplanė, kad pirmosios repeticijos varė į neviltį ir mane, ir muzikantus.
Tai ne „Traviata“, kurios arijas gali švilpauti kiekvienas“, – prasitarė KVMT orkestro vadovas T.Ambrozaitis.
Pagrindiniams atlikėjams, ypač Bušei, velnio apsėstai lietuviškajai Karmen, irgi nebuvo lengva nardyti prieštaringų jausmų ir emocijų jūroje. Dodekafoninės E.Balsio muzikos šuorai buvo sudėtingi visiems – solistams, chorui ir orkestrui.
G.Padegimas su scenografijos kūrėja B.Ukrinaite suko galvą, kaip statišką operos veiksmą krante ir ant vandens paversti patraukliu reginiu, kaip scenoje perteikti audrą, pražudžiusią lemtingai gyvenimo kelionei pasiryžusią porą.
Solistai Rapolas Baranauskas (Ansas), Agnė Stančikaitė (Indrė) ir Gabrielė Kuzmickaitė (Bušė) nenuvylė publikos – subtiliai perteikė libreto įtampą, herojų psichologinę nuotaiką ir būseną kaimo buities, gamtos stichijų fone.
Scenoje sklando žuvėdros
Išgarsėjęs ir kaip populiarios muzikos kūrėjas E.Balsys neatsispyrė pagundai į operą įterpti savo mėgstamiausią dainą „Žuvėdra“. Ją įkvėptai atlikęs choras pagyvino veiksmą, spektakliui suteikė žaižaruojančių spalvų. Žaviai nuskambėjo ir kiti vokalo intarpai – melodingos dainos apie Tilžę, sielininkus.
B.Ukrinaitė, kuriai labiau rūpėjo atskleisti ne etnografijos paveldą, o plevenančią E.Balsio muzikos nuotaiką ir dvasią, kaimo moteris aprengė batikos drabužiais. Scenovaizdžio kūrėja, regis, plaukė į Tilžę kartu su operos herojais.
KVMT baleto trupė pagal E.Stundytės choreografiją „Kelionės į Tilžę“ pastatymą nuskaidrino šiuolaikiniais šokiais. Iš viso spektaklyje dalyvavo apie 130 teatro solistų, choristų, muzikantų, scenoje pasirodė ir vaikai.
Specialiai nežiūrėjęs pagal tą pačią H.Sudermanno apysaką režisieriaus Arūno Žebriūno sukurto kino filmo „Kelionė į rojų“, G.Padegimas buvo uždraudęs tai daryti ir atlikėjams – turbūt nenorėjo, kad jie blaškytųsi interpretacijų labirintuose.
„Filmo tematika abstraktesnė, tai byloja kitoks jo pavadinimas.
E.Balsys kurdamas naujus sąskambius klojo pamatus kitokiai muzikai. Parašęs dinamišką operą galvojo apie medijas, bet jų dar nebuvo“, – aiškino režisierius.
Vaizdo instaliacijas skeptiškai vertinantis G.Padegimas šįkart nusižengė savo principams – naująją „Kelionės į Tilžę“ versiją nutvieskė Nemuno pakrančių, bangų šiaušiamų marių vaizdai, Tilžės bokštų siluetai, kitokie scenos efektai.
Mažalietuvių kaimo drama perteikiama natūralioje aplinkoje – operos herojai blaškosi savo jausmų, o paskui jau ir šėlstančios vandens stichijos gniaužtuose. Pabaigoje iš scenos ekrano į žiūrovus pažvelgia visų pamario žvejų dramų liudininkas briedis – Mažosios Lietuvos krašto simbolis.
Nupūtė užmaršties dulkes
„Kelionės į Tilžę“ tekstus arijoms ir duetams E.Balsio paprašytas sukūrė jo draugas poetas Justinas Marcinkevičius. Savo indėlio jis nesureikšmino – poeto vardas anais laikais net nebuvo įtrauktas į operos kūrėjų sąrašą.
Naujojo spektaklio išvakarėse trupė neslėpė jaudulio, kuris po pirmosios premjeros Žvejų rūmuose, regis, šiek tiek atslūgo. Nusileidus uždangai žiūrovai ilgai nepaleido atlikėjų – atsistoję plojo, salėje skambėjo šūksniai „bravo“.
Operą atgaivinęs G.Padegimas savo pastangas įvertino kaip misiją: „Labai jaudinausi statydamas šį E.Balsio kūrinį. Jo vieta – šalia iškiliausių nacionalinių operų – Jurgio Karnavičiaus „Gražinos“ ir Vytauto Klovos „Pilėnų“.
Kūrėjai dėkingi E.Balsio mokiniui kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui. Jis pasisiūlė atrasti ir suredaguoti senąją „Kelionės į Tilžę“ partitūrą, pagal kurią ši opera 1980 metais buvo pastatyta LNOBT scenoje.
„E.Balsio muzika ir tada skambėjo įtaigiai, bet joje buvo begalė nepateisinamų pauzių, instrumentinių intarpų, herojų replikų, pašalinių gamtos garsų, atsietų nuo kūrinio psichologinės įtampos. Todėl pirmasis pastatymas nesulaukė sėkmės“, – prisiminimais dalijosi G.Kuprevičius.
Svetimkūniai operoje, pasak G.Kuprevičiaus, tada užtikrino laiko limitą spektaklio dekoracijas keitusiems darbininkams. Orkestro nuslopinti solistai scenoje labiau solfedžiavo nei perteikė sudėtingą herojų jausmų gamą. Tiršta muzika vokalą tiesiog paskandino, publika nesuprato, kur finalas, kada reikia ploti.
Kiti E.Balsio amžininkai teigė, kad operos režisierių R.Siparį ištiko fiasko – tai buvo pirmasis jo bandymas. Žiūrovus suglumino scenografijos akibrokštai – scenoje sumontuota Anso valtis į Tilžę ir atgal plaukė ta pačia kryptimi.
Atsisakęs kelių pučiamųjų instrumentų, veiksmo tėkmę stabdančių taktų, G.Kuprevičius partitūros nekeitė, nieko neprirašinėjo.
Po jo redakcijos E.Balsio operos kompozicija, muzikos akordų harmonija nė kiek nenukentėjo.
Pralenkęs epochą kūrėjas
G.Kuprevičiui „Kelionė į Tilžę“ – iškiliausia lietuviška opera, užmiršta per aplaidumą, nes anksčiau pastatyta be meilės: „Prisiliečiau prie jos tik todėl, kad mūsų teatrai suprastų – be šio kūrinio jų nacionalinis statusas pakimba ore.“
Per 40 metų išaugo nauja klausytojų karta, tobulėjo muzikos instrumentai, kito vokalistų technika, orkestrų stiliai, tačiau naujoji E.Balsio operos versija Klaipėdoje nuskambėjo gaiviai, tarsi kompozitorius ją būtų ką tik parašęs.
„Tai visiškai nepasenęs šiuolaikiškas kūrinys. Jame užkoduotų prasmių su kaupu užtektų dar trims operoms“, – simfoninių kompozicijų meistro E.Balsio profesionalumu neabejojo ne vieną operą sukūręs G.Kuprevičius.
Jis įsitikinęs, jog LNOBT vedliai, nugrūdę „Kelionės į Tilžę“ partitūrą į Lietuvos muzikos ir meno archyvą, apsiriko. O Klaipėdos muzikinis teatras, atgaivinęs E.Balsio operą, pasak G.Kuprevičiaus, neprašovė – tik sustiprino savo pozicijas.
Liūdna gulbės giesmė
„Kelionė į Tilžę“ – ilgai brandintas veikalas, kuriam E.Balsys kruopščiai kaupė medžiagą, panaudojo visą patirtį. Jis jau buvo parašęs muziką kitam fundamentaliam kūriniui – pirmajam lietuviškam baletui „Eglė žalčių karalienė“.
Sumanymas įgavo pagreitį po to, kai susipažinęs su H.Sudermanno kūryba E.Balsys ten atrado tai, ko ieškojo. Santūriai įvertintas pirmasis operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymas sostinėje nuliūdino kompozitorių. Kalbėta, jog E.Balsiui tąkart ne viskas pasisekė – opera esą buvo ištęsta, perkrauta tik labiau išprususiems muzikos žinovams suprantamų sąskambių, sudėtingų kompozicijų. Inscenzacija irgi niekas nesižavėjo.
G.Padegimas tuo nesistebėjo: „Pastatymas buvo konservatyvus, o E.Balsys buvo modernistas. Niekas tais laikais nebuvo pasirengę atlikti tokio pažangaus kūrinio, kūrėjus kaustė ribotos scenos galimybės.“
„Kelionė į Tilžę“ – E.Balsio gulbės giesmė. Parašęs šią operą kompozitorius tegyveno ketverius metus. Avangardinis jo kūrinys greitai išnyko iš repertuaro.
Gruodžio 3 d. 18.30 val. atnaujinta E.Balsio opera „Kelionė į Tilžę“ bus pristatoma Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
* * *
Duktė savaip prisidėjo prie operos atsiradimo
Naująją „Kelionės į Tilžę“ versiją išvydo ir kompozitoriaus E.Balsio duktė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Dalia Balsytė (nuotr.). Tėvo kūrybos ambasadore vadinama pedagogė pasidalijo mintimis.
– Matėte pirmąjį E.Balsio operos pastatymą Vilniuje. Kuo panašios ir skirtingos dvi versijos?
– Jos skiriasi kaip diena ir naktis. Dabartinė opera įvilkta į patrauklų drabužį, meistriškai suderintas vokalas ir veiksmas – išsipildė E.Balsio lūkesčiai. Tėvas irgi galvojo apie vizualiąsias priemones, bet aplinkybės nebuvo palankios. Lenkiuosi G.Padegimui – „Kelionė į Tilžę“ sužibo naujomis spalvomis. Tiesa, scenografija kai kur man pasirodė šiek tiek perkrauta, pernelyg intensyvi. Tai nė kiek nesumenkina statytojų nuopelnų. Spektaklis dar tobulės, skleisis.
– E.Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ sulaukė kelių inscenizacijų, o operą „Kelionė į Tilžę“ užklojo dulkės. Gal baletas jūsų tėvui buvo svarbesnis?
– Ne baletui, o operai jis rengėsi visą gyvenimą. Apie tai byloja tėvo archyve išlikusių kitų libretų tekstai. Sumanyta opera jau skambėjo jo galvoje, būta ir partitūrų. E.Balsys ilgai dvejojo, skausmingai ieškojo tinkamo siužeto. Kalbėjo, jog galėtų sukurti daugiau baletų, bet opera buvo didžiausia tėvo aistra ir sielos troškimas. Beje, ir operoje, ir balete E.Balsys aukštino tas pačias dvasines vertybes – meilę, ištikimybę, sudėtingus jausmus.
– Kada kompozitoriaus sąmonėje įvyko lemiamas lūžis?
– H.Sudermanno kūrybą jis buvo skaitęs, bet siužetai nesudomino. Vėl juos prisiminė sužinojęs, kad savo dukrą pavadinau romano herojės Indrės vardu. Tada viskas ir pajudėjo. Džiaugiuosi šitaip prisidėjusi prie operos kūrimo.
– Kodėl ši opera netapo nacionaliniu reiškiniu, tarkime, kaip „Gražina“ ar „Pilėnai“?
– E.Balsys šiam kūriniui rengėsi visą gyvenimą, bet kažkodėl patikėjo jį ne patyrusiam režisieriui, o naujokui – karjerą baigusiam operos solistui R.Sipariui. Jis buvo tėvo bičiulis, nepakeičiamas išgarsėjusios jo dainos „Senas jūrininkas“ atlikėjas. Tai buvo tikriausia avantiūra – pirmoji nesėkmė sužlugdė operą. Po to niekas nesiryžo jos gaivinti. Kita problema – tada nebuvo techninių galimybių LNOBT scenoje atskleisti visų E.Balsio kūrinio gelmių ir niuansų.
