Hamburgo „Thalia“ teatre sukurtas spektaklis yra tarsi rekviem 1968-ųjų erai ir prasideda pompastišku „Checkpoint Woodstock“ muziejaus atidarymu Maskvoje, skirtu paminėti festivalio penkiasdešimtmetį.
„Žmonėms Rusijoje labai patinka švęsti sukaktis ir gimtadienius“, – sakė spektaklio kūrėjai ir pakvietė žiūrovus į inscenizuotą muziejaus atidarymą, kuris vyks LNDT patalpose. Dėl šio spektaklio rekonstruojamas teatras trumpam įsileis žiūrovus į Didžiąją sceną.
Prieš spektaklį teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbino režisierę M.Davydovą.
– Kuriate politinius spektaklius, tarytum nukreipdama ugnį į save. Kaip kilo mintis sukurti spektaklį „Checkpoint Woodstock“?
– Šis spektaklis – tai tarytum pirmojo spektaklio „Amžinoji Rusija“, kurį lietuvių publika prieš pusmetį turėjo progos pamatyti, tęsinys. Tačiau „Checkpoint Woodstock“ – visai kitoks spektaklis, nes sukurtas visai kitaip. Tai pats tikriausias spektaklis, vykstantis scenoje, žiūrovams sėdint salėje. Tai – ne instaliacija, šiame spektaklyje vaidina tikri aktoriai, ir ne bet kokie, o iš garsaus vokiečių teatro „Thalia“.
Pagal formą tai kitoks kūrinys nei „Amžinoji Rusija“, o pagal turinį yra minčių, vienijančių abu spektaklius. Dabartiniame spektaklyje, kaip ir pirmajame, svarbiausia išsiaiškinti, kaip veikia utopinis mąstymas, kaip apskritai įsikūnija, o tiksliau, neįsikūnija įvairūs utopiniai idealai, kaip jie virsta savo priešingybėmis, kaip jie susiduria su realaus sociumo siena, kas jiems atsitinka: kai kada jie sudūžta į šipulius, o kai kada emigruoja.
Kai 2017 m. pastačiau „Amžinąją Rusiją“, supratau, kad iš tiesų tai, ką suvokiau apie Rusiją, vyksta visame pasaulyje. Visas pasaulis virsta „Amžinąja Rusija“. Ir tuomet kilo mintis pastatyti spektaklį apie kontrkultūrą. Man atrodo, kad tas kontrkultūros judėjimas praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje ir apskritai istorijoje yra Vakarų civilizacijos paskutinis bandymas įgyvendinti socialinę utopiją. Ir ne vienoje šalyje - tai judėjimas, apėmęs didžiulę dalį visos planetos. Tai buvo bandymas pastatyti miestą-saulę, kuriame veiktų kiti įstatymai.
Mes labai aiškiai tai suvokiame, rusų kalboje net yra tokia sąvoka – „šeštidesiatniki“ (lietuvių kalba turima omenyje septintojo dešimtmečio karta). Nėra terminų „aštuntasis dešimtmetis“, „devintasis dešimtmetis“... Septintasis dešimtmetis – tai iš tiesų tam tikros kartos metai. Po to jau nebebuvo visuotino bandymo įgyvendinant tam tikrą utopiją. Būtent tuo ši epocha mane ir sudomino.
– Spektaklyje labai svarbus tekstas. Jis sakomas rusų, anglų ir vokiečių kalbomis. Nuo ko tai priklauso?
– Aišku, teisingiausia būtų šį spektaklį vaidinti rusų kalba. Taip yra dėl to, kad veiksmo vieta – Maskva, kur 2019 metais atidaromas muziejus, skirtas Vudstoko festivalio penkiasdešimtmečiui. Todėl logiška būtų vaidinti rusų kalba. Juk ir pagrindinis herojus – muziejaus direktorius – yra tipinis rusų inteligentų atstovas.
Bet dėl to, kad spektaklis pastatytas Vokietijoje, vaidiname vokiečių kalba. Tai sąlygiškumas, kurio sunku atsisakyti. Tačiau spektaklio pradžioje vyksta ironiškas skečas, kurio metu susitinka dviejų šalių – Rusijos ir Amerikos – atstovai. Ir šiame pakankamai trumpame skeče būtų labai neorganiška, jei herojai kalbėtų vokiškai. Visa kūrybinė grupė nusprendė, kad visi turi kalbėtis savo šalių kalba, nes yra skirtingų šalių atstovai. Todėl spektaklio metu rusė kalba rusiškai, o amerikietis – angliškai. Bet taip yra tik pradžioje, o toliau spektaklis vyksta vokiečių kalba.
– Kodėl jums svarbu, kad spektaklio metu kistų vaidybinės erdvės?
– Taip darau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia mane visada užburia sakralinė riba tarp scenos ir salės. Įdomu, kiek ji organiška ar neorganiška, kaip tą ribą žiūrovas įveikia. Pastebėjau, kad visada yra labai skausmingas momentas, kai žiūrovui pasiūloma kirsti šią ribą, – norėjau šia galimybe pasinaudoti.
Antra, kai žiūrovų salė tampa scena, o scena – žiūrovų sale, siužete taip pat viskas apsikeičia vietomis: juk visi Vudstoko idealai virto priešingybe, daugelis jų tiesiog išsigimė. Dėl to spektaklio erdvinis sprendimas ritminiu požiūriu siejasi su turiniu.
– Jūs šiek tiek jau pravėrėte spektaklio duris, tačiau gal dar plačiau galėtumėte pasakyti, kokios temos svarbiausios šiame spektaklyje?
– Spektaklyje svarbios net kelios temos, kurios panardintos bendrame spektaklio karkase. Man sunku pasakyti, kuri šių temų svarbiausia. Galiu jas išvardinti, bet išskirti vieną būtų neteisinga.
Apie vieną – Vakarų civilizacijos utopijos temą – jau sakiau. Man atrodo, kad po penkiasdešimties metų mes suvokiame pabaigą tos epochos, kai susiformavo visi idealai. Mes matome, kaip šiandien visi šie idealai tampa jau neaktualūs arba apskritai sutrypiami. Man buvo labai svarbu apibrėžti šią temą, suteikti jai prasmę.
Antra, man buvo labai svarbu suvokti, kaip tas septintasis dešimtmetis, tas proveržis link utopijos egzistavo už „geležinės uždangos“, tai yra Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų. Kartais tai buvo visiškai priešingos idėjos.
Pavyzdžiui, kairiausia idėja, kurią skleidė kontrkultūra Prancūzijoje, Amerikoje, Italijoje ir kitur, rusų hipiams, rusų disidentams buvo svetima dėl to, kad ji mūsų šalyje asocijavosi ne su intelektu, o su revoliucijos, stalinistinių represijų baisiais padariniais. Kaip, tarkim, skirtingai į visa tai žvelgė Jeanas Paulas Sartre‘as ir rusų intelektualai? Tai taip pat viena svarbių spektaklio temų.
Prisipažinsiu, man labai svarbus spektaklio finalinis monologas, kurį sako vienas herojų. Jį sąlygiškai galima pavadinti Jimu Morrisonu. Tai, aišku, ne jis, o tam tikras jo šešėlis, personažas, panašus į jį. Vienas herojų formuluoja, kodėl utopijos idėja nepavyko pas mus, Sovietų Sąjungoje, o tariamas Jimas Morrisonas savo monologu bando suformuluoti atsakymą, kodėl utopija apskritai nepasisekė nei čia, nei ten, Vakarų pasaulyje.
– Šiame spektaklyje naudojate garsius muzikinių kūrinių intarpus – Johno Lennono, Bulato Okudžavos, kitų. Nuo ko priklauso šių kūrinių pasirinkimas?
– Tai priklauso nuo labai konkrečių aplinkybių. Čia labai svarbus ir Leonardo Coheno išnirimas. Viskas priklauso nuo minties tėkmės. Tai – ne vien epochos muzika. Pavyzdžiui, girdime B.Okudžavos dainą ir staiga ta daina susiduria su Janis Joplin dainavimu. Įvyksta šių dviejų melodinių stichijų susidūrimas, iš kurio išryškėja septintojo dešimtmečio skirtumai, būdingi Rusijai ir Vakarų pasauliui.
Lyriška, švelni, šiek tiek senamadiška melodija, kuri paskui save traukia ir herojus. Pastarieji taip pat šoka senamadiškai, kaip šokdavo dar šeštajame dešimtmetyje... Ir staiga išgirstame fantastinę Janis Joplin energiją, kuri visiškai nebūdinga rusų muzikos barbariškai kultūrai. Ši muzika iš dalies iliustruoja mintį, skirtingą požiūrį apskritai į viską. Tai atsispindi ir šokiuose, ne tik muzikoje, dėl to spektaklio herojai nemažai šoka.
– Kaip pasirinkote kitus spektaklio kūrėjus – aktorius, dailininkus?
– Šio spektaklio dailininkas ir kompozitorius – žinomi žmonės: Zinovijus Margolinas – garsus Rusijos scenografas, Vladimiras Ranevas – vienas įdomiausių šiuolaikinių kompozitorių, su kuriuo kūrėme „Amžinąją Rusiją“. O aktorius padėjo atrinkti „Thalia“ teatras.
Labai svarbi teatro dramaturgės Julios Lochte pagalba. Ji man tiesiog padovanojo aktorius: patarė ir jų keisti nereikėjo, nes jie idealiai tiko šiems vaidmenims. Vieną vaidmenį kuria net ne aktorė, o šokėja Sonia Levin. Ji gimė Rusijoje, bet gyvena Vokietijoje. Sunku buvo Vokietijoje surasti aktorę, kuri kalbėtų švaria rusų kalba, be to, mokėtų šokti. Ir staiga pagalvojus apie Sonią įvyko stebuklas – niekada nevaidinusi dramos teatre, ji atsidūrė greta vokiečių teatro žvaigždžių. Aš ją tiesiog atvedžiau į teatrą, lig tol su ja buvau susitikusi „Amžinoje Rusijoje“, kur ji buvo nufilmuota viename vaizdo įraše. Teatre Sonią visi priėmė ir liko laimingi.
– Kuo ypatingas Hamburgo „Thalia“ teatras? Kaip formuojamas šio teatro repertuaras? Kokią vietą repertuare užima jūsų spektaklis?
– Tai vienas geriausių Europos teatrų, turintis absoliučiai stulbinamą trupę, labai stiprų repertuarą, kurį suformavo geriausi režisieriai Lucas Percevalis, Johanas Simonsas. Kol aš repetavau savo spektaklį, už sienos repetavo Kornélis Mundruczó. Dėl to jaučiau didelę atsakomybę.
„Checkpoint Woodstock“ – antras spektaklis mano gyvenime ir dar tokiame teatre! Premjerą priėmė su ovacijomis, o dabar šis spektaklis vaidinamas du kartus per mėnesį.
– Žvelgiant plačiau, ar turite konkretų tikslą pateikti labai tikslią poziciją Rusijos atžvilgiu? Jūs aštriai pasisakote prieš bet kokį režimą, saugumo įkalintą laisvę. Ar nebaisu nukentėti žinant, kas vyksta jūsų šalyje?
– Šiandien gyvenu, dirbu, mąstau taip, kaip visą laiką. Dar iki pradėdama kurti spektaklius rašiau straipsnius, leidau žurnalą. Mano veikla visiems aiški, aš jos neslepiu. Ar pastatysiu, ar nepastatysiu dar vieną spektaklį, nieko nepakeis. Aš apskritai apie tai negalvoju. Man atrodo, kad tiesiog reikia išlikti sąžiningam sau, kai formuluoji mintį, rašai straipsnius, skaitai paskaitas, diskutuoji. Aš – prieš bet kokį ekstremizmą, joks politinis ekstremizmas man nėra artimas.
Visada esu pasirengusi išklausyti oponento nuomonę, net jeigu ji man nepriimtina. Manau, kad tai taip pat yra tolerancija. Seniai supratau: kai savo nuomonę išsakai sąžiningai ir atvirai, tai būna mažiau pavojinga, nei bandant ką nors slėpti, liepti. Daug kartų mačiau, kaip žmonės, visko bijodami, tampa režimo aukomis.
– Koks dabar jūsų santykis su Maskva?
– Aš labai daug keliauju, pusę metų gyvenu Maskvoje, pusę – už jos ribų. Nepaisant to, jeigu manęs klausia, iš kur aš, visada atsakau, kad iš Maskvos. Čia ir mano šeima gyvena. Čia aš tęsiu sau svarbius projektus, pavyzdžiui, rengiu žurnalą „Teatr“, festivalį NET (Naujasis Europos teatras). Nusprendžiau: jeigu turiu bent mažiausią galimybę visa tai tęsti Maskvoje, tą ir darysiu. Nenoriu nutraukti santykių su šia šalimi, tad svarbu joje ir būti.
– Lietuviai matys jūsų antrą spektaklį. Kaip vertinate mūsų publiką?
– Lietuva – mano sena meilė. Aš įsimylėjusi Vilnių, myliu ir jo žmones, kurie absoliučiai internacionalūs. Jie lengvai iš rusų kalbos pereina į anglų ir vėl į lietuvių. Vienoje kavinėje padavėja perėjo ir į lenkų. Lietuvoje aš niekada nepajutau nė mažiausios rusofobijos.
O svarbiausia – tai inteligentiška šalis. Inteligentiškumą suprantu iš tam tikrų ženklų: knygynų, kurių čia labai daug, teatrų – mažoje šalyje jų taip pat nemažai. Lietuvos publika moka klausytis, išgirsti.
Nesinori nieko įžeidinėti ar su kuo nors lyginti, bet šaliai, kurioje gyvena du su puse milijono žmonių, turėti tiek išsilavinusios auditorijos – labai svarbus rodiklis. Tai garantija, kad šalis turi ateitį. Taip aš suprantu Lietuvą.
Tai nesusiję nei su gamtos ištekliais, nei su kokiais nors elektropramoniniais kompleksais, tai susiję su inteligentiškais žmonėmis, kurių čia daug ir aš juos myliu.
