„Mūsiškiai“ atspindi jau dvejus metus meno vadovo užduotą meninę kryptį, kurioje teatras – tai alternatyva kasdieniame žmogaus gyvenime, leidžianti pamatyti pasaulį ne tokiu įprastu kampu, pasiūlanti naujas požiūrio galimybes, atverianti kelius kitokiam buvimui šioje žemėje.
Idėja statyti spektaklį apie Holokausto paveldą Lietuvoje išsivystė Andriui Jevsejevui perskaičius Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“: „Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų mano gyvenimas, jei vieną rytą pabudęs suprasčiau, kad trečdalis mano draugų, bendradarbių ar kaimynų kažkur dingo, o jų namuose lyg niekur nieko apsigyveno kiti du trečdaliai mano pažįstamų, apsimetančių nieko nežiną.“
„Man „Mūsiškiai“ nėra apie santykius tarp dviejų tautų, – sakė teatro meno vadovas. – Man tai yra istorija apie beprotišką kitoniškumo baimę visuomenėje, kuri vienalytė būna turbūt tik žiauriausios tironijos sąlygomis. Stebint aplink šio spektaklio pastatymą kilusias aistras, darosi panašu, kad diktatūros poreikis mūsų visuomenėje vis didėja. Ir tai mane gąsdina.“
Spektaklį pastatęs režisierius A.Areima apie visuomenės abejingumą kalba daugelyje savo kūrinių. Šis vidurinės kartos teatro menininkas nusprendė imtis Holokausto temos, nes „būtent Holokaustas ir yra viena iš didžiausių, žiauriausių žmogaus abejingumo apraiškų kitam žmogui, kitos tautos nariui, kitam, visame pasaulyje“.
„Matome, kad ši tema yra labai gyva ir skaudi šiandien, – sakė A.Areima, – nes žmonės bijo apie tai kalbėti arba ginasi, nors niekas nėra asmeniškai nei puolamas, nei kaltinamas. Politikai, visuomenės nariai, kurie bijo šios temos, sukuria dar didesnį abejingumo lauką.“
Pjesę specialiai A.Areimos spektakliui rašė lenkų dramaturgas Michalas Walczakas, mėgstantis žaisti įvairiomis teatrinėmis tradicijomis, savo darbuose naudojantis sumanias metaforas ir netikėtus posūkius į siurrealizmą ir absurdą.
A.Areima vertina šio autoriaus kūrybą, prieš 11 metų debiutavo jo pjese „Kelionė į kambario vidų“, o prieš kelerius metus Šiaulių dramos teatre pagal kitą jo kūrinį pastatė spektaklį „Kasykla“.
„Man Michalo kūryba, jo rašymo būdas, sukuriamo pasaulio laukas ir, žinoma, geras juodasis humoras yra labai artimas, – teigė A.Areima. – Kartu tiesiogiai pradėjome bendrauti po „Kasyklos“ pastatymo Šiauliuose. Iškart radome bendrą kalbą ir šiltą abipusį ryšį, jaučiant didelę pagarbą vienas kito kūrybai.“
Anot režisieriaus, kurdamas pjesę dramaturgas net tris kartus buvo atvykęs į Lietuvą susitikti gyvai, aptarti būsimos pjesės temos, jos struktūros. Kaip sakė lietuvių menininkas, dirbant prie „Mūsiškių“ jiems labiausiai rūpėjo ne praeitis, o dabartis, ką žmogus išgyvena šiandien ir kaip jausis ateityje: „Pjesė ir spektaklis yra apie visuomenę, šiandien vis dar išgyvenančią Holokausto aktą, ir vis dar besitęsiantį abejingumą dėl praeityje padarytų nepateisinamų veiksmų.“
M.Walczakas, gimęs 1979 metais, yra kilęs iš Sanoko, vidutinio dydžio miesto Lenkijos pietryčiuose su tragiška žydų bendruomenės istorija. Tad lenkų menininkas ėmėsi kurti pjesę apie Holokausto paveldą Lietuvoje, nes jo paties miesto žydų istorija buvo pamiršta, nors iki karo beveik pusę miesto gyventojų sudarė žydai. Anot rašytojo, atminties problemos bei būdai perteikti juodąją istorijos pusę Lietuvoje yra panašios į lenkiškąsias.
„Prarastos atminties problema, juodosios skylės valstybės istorijoje ar juodoji herojų šalies įvaizdžio pusė Lenkijoje gerai žinoma, – sakė dramaturgas. – Jano Tomaszo Grosso knygos, Tadeuszo Słobodzianeko ir Małgorzatos Sikorskos-Miszczuk pjesės rodo, kaip literatūra ir teatras gali pasakoti apie tas juodąsias skyles ir ieškoti kalbos joms nusakyti.“
Dramaturgas skaitė knygos „Mūsiškiai“ vertimą į lenkų kalbą, vėliau ji tapo pjesės išeities tašku: „Skaitydamas ieškojau paradoksų, prieštaravimų, juodo humoro, ko nors nestereotipinio Holokausto istorijai. Ir radau skyrių apie Septintąjį fortą Kaune, kuris šiuo metu veikia kaip pramogų vieta vaikams. Vaikai yra labai svarbūs R.Vanagaitės knygoje, tad seku šią idėją. Vaikai pradeda atostogauti stovykloje. Linksminasi. Mokosi istorijos. Susiduria su praeitimi.“
Anot dramaturgo, su režisieriumi jie aptarė bendrą idėją, bet rašymui jis turėjęs visišką laisvę, vėliau kartu aptarė keletą detalių, patobulinimų.
„Jaučiu, kad A.Areima pasitikėjo mano intuicija, o aš pasitikiu juo kaip režisieriumi, vadovaujančiu pašėlusiai, drąsiai, protingų aktorių trupei. Aš žaviuosi jo nepriklausomybe ir jo komandos ryžtingumu“, – teigė Varšuvoje gyvenantis menininkas.
Pagal M.Walczako parašytą pjesę režisierius A.Areima sukūrė siaubo miuziklą, kurioje veikia vaikų choras. Anot dramaturgo, vaikai yra laukinė visuomenė, kuri išgyvena švietimo procesą – mokymąsi. Spektaklio veiksmas vyksta dabartyje, Kauno tvirtovės Septintajame forte, kur prieš aštuoniasdešimt metų buvo sušaudyti tūkstančiai žydų tautybės kauniečių. Nejaukioje, baugioje erdvėje esantys veikėjai mėgina gerai praleisti laiką.
Teatre pasigendantiems herojų bei gero pavyzdžio M.Walczakas sakė: „Lenkų istorija mane moko, kad reikia būti atsargiam, kai kalba pasisuka apie herojus ir autoritetus. Aš esu linkęs išmokti mąstyti pats, o ne pasitikėti kokio nors autoriteto smegenimis. Kelti klausimus, mokytis mąstyti ir reikšti sudėtingiausias problemas – tai teatro erdvė. Teatras taip pat yra metaforų, grotesko ir simbolių laboratorija, čia įvyksta tikra bendrystė. Tad aš tikiu, kad menas ir teatras yra mokytojas.“
Spektaklio „Mūsiškiai“ premjera. Lapkričio 22, 23, 24 d. 18 val. Juozo Miltinio dramos teatras, Panevėžys.
