Vertintojai pripažino įspūdingą renginio lygį ir geografiją, šiemet nusidriekusią nuo Honkongo iki Jungtinių Amerikos Valstijų.
Tiesa, dauguma konkursantų atvyko iš Europos aukštųjų muzikos mokyklų, tarp jų – ir dešimt konkurse dalyvavusių lietuvių pianistų. Deja, Lietuvos atstovų konkurse pelnytas aukščiausias įvertinimas – tik trečioji vieta pianistų varžybose, o vargonininkų varžybose lietuviai apskritai nedalyvavo – tai pirmas toks atvejis šio konkurso istorijoje. Nauja buvo ir tai, kad vargonininkų finalas šiemet vyko uostamiestyje.
Tačiau daugiausia užkulisinių aistrų pakurstė vyriška žiuri sudėtis (per abi komisijas tarp 14 žiuri narių buvo tik viena moteris) ir be diplomo likęs finalininkas pianistas, sulaukęs dar ir diskvalifikacijos konkurse dėl žiūrovų simpatijų prizo.
Užtat niekam abejonių nekilo dėl pianistų konkurso lyderio, tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureato, Sankt Peterburgo valstybinės N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspiranto Aleksandro Kašpurino. Jis pavergė publiką finale vulkanišku temperamentu su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atlikdamas Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą.
„Lietuvos rytas“ pakalbino 22 metų nugalėtoją A.Kašpuriną.
– Ar tikėjotės tokios sėkmės?
– Man konkursuose svarbiausia ne sėkmė, o galimybė pasidalyti mėgstama muzika su žmonėmis, kurie atidavė jai visą savo gyvenimą. Ar ne įdomu, kad tokie žmonės suvažiuoja iš įvairių pasaulio kampelių išgirsti, ką tu nori jiems perteikti? Ir jiems tai rūpi gal net labiau negu tau.
Ne taip svarbu, ar konkursas baigiasi pergale, ar ne. Man bet kokia jo baigtis yra reikšminga, teikianti peno apmąstymams.
– Kodėl pasirinkote M.K.Čiurlionio konkursą?
– Aš myliu Lietuvą ir mėgstu M.K.Čiurlionį.
Esu daug kartų buvęs Vilniuje, čia grojau su M.K.Čiurlionio menų mokyklos absolventu violončelininku Dmitrijumi Berezinu. Mes susidraugavome Sankt Peterburgo konservatorijoje.
Prieš dvejus metus grojau Jazepo Vytuolio konkurso Latvijoje finale ir pabaigos koncerte su maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu orkestru.
Tačiau ne tik muzika mane sieja su Lietuva. Tai vienintelė Europos šalis, į kurią atvažiuodavau tiesiog praleisti laiko, paatostogauti, pasisemti kultūros.
Net mokiausi lietuvių kalbos ir domėjausi Lietuvos istorija, jos istoriniais ryšiais su Rusija, tarptautiniais santykiais.
O M.K.Čiurlionį groti pradėjau tik dabar, prieš konkursą, bet jo tapyba žaviuosi seniai.
Nežinau kito menininko, kuris būtų toks nuostabus dailininkas ir kartu kompozitorius.
M.K.Čiurlioniui pavyko susieti paveikslus dailėje kaip kūrinio dalis muzikoje.
Kai kam atrodo, kad jo nutapytas sonatų ciklas iliustruoja muzikinę formą, bet iš tikrųjų tai yra dailės sonatos.
Mane žavi ir jo metafizinė, poetiška muzika, savotiškas simbolizmo romantizavimas. Sunku apibūdinti žodžiais M.K.Čiurlionio perteikiamas sudėtingas psichologines būsenas.
– Jūs taip pat sužavėjote klausytojus nepriekaištingu skambinimu. Kaip pasiekėte tokį profesionalumą?
– Nemanau, kad groju nepriekaištingai. Man pačiam kyla labai daug klausimų. Ir ačiū Dievui, antraip muzikavimas neteiktų džiaugsmo.
Groti fortepijonu pradėjau gana vėlai – devynerių metų. Mano tėvai aistringai mėgsta muziką, bet nenorėjo, kad būčiau muzikantas. Jie taip pat yra kitų profesijų atstovai: tėvas – inžinierius, o motina – draudimo agentė.
Bet aš nuo mažų dienų mėgau dainuoti ir patekau į gerą berniukų chorą, su kuriuo važinėjome po Europą. Čia mums diegė atsakingą požiūrį į muziką – tai nebuvo paprastas hobis. Kiekvienas turėjome taip pat groti kokiu nors instrumentu. Kadangi pradėjau vėlai, man pasiūlė rinktis „lengvesnį“, „keliantį mažiau problemų“ fortepijoną.
Mano dėdė šį instrumentą turėjo – mėgdavau nuėjęs pas jį į svečius užsidaryti ir skambinti, kas šaudavo į galvą. Vėliau man jį padovanojo, dar ir dabar turiu – esu prie jo labai prisirišęs.
Bet nemanau, kad muzikavimo kokybę lemia sėdėjimas prie fortepijono. Aišku, profesionalumui reikia technikos, bet tai – ne svarbiausias dalykas.
– O kas yra svarbiausia?
– Atsakomybė dėl muzikos prasmės, tai, ką nori ja perteikti, ką ji tau reiškia. Iš to išplaukia technika. Groji, kaip tuo metu norisi, – būtent prasmė nulemia fortepijono skambesį. Kiekvienas kompozitorius mąsto savaip – branginu jų muzikos dvasią.
Muzika yra ir subjektyvus, ir labai konkretus menas.
– Lietuvių pianistai pasklido po Europos aukštąsias mokyklas, o jūs visus studijų metus praleidote Sankt Peterburge su viena specialybės pedagoge. Kodėl?
– Mane su profesore Tatjana Zagorovskaja sieja ypatingas ryšys.
Mums gera bendrauti – ji tarsi skaito mano mintis, gali pasakyti, ką grodamas galvoju, kas manyje yra gera ir kas bloga. Aš nežinau, kaip jai tai pavyksta.
Kita vertus, muzikanto brendimas – tai šis tas daugiau negu sėdėjimas prie instrumento. Aš ne visada ir galiu pagroti kasdien – to nė nereikia.
Ačiū Dievui, viskas mano gyvenime yra vienaip ar kitaip susiję su muzika. Mano žmona taip pat yra pianistė, auginame du sūnus, pavasarį sulauksime šeimos pagausėjimo. Visa tai nėra atsieta nuo muzikos.
Buvimas su šeima teikia daug gyvenimiškos patirties, įkvepia mane kaip muzikantą.
Groju tai, kas esu. Noriu visus savo įspūdžius perkelti į muziką.
M.K.Čiurlionio konkurso laureatai ir prizininkai
I premija (10 tūkst. Eur) teko pianistui A.Kašpurinui (Rusija) ir vargonininkei H.S.Park (Pietų Korėja).
II premiją (5 tūkst. Eur) pelnė pianistas Y.Parkas (Pietų Korėja) ir vargonininkas J.Šprta (Čekija).
III premija skirta lietuvių pianistėms G.Sutkutei ir N.Valuntonytei (2500 Eur) ir čekų vargonininkui F.Šmerdai (3000 Eur).
Diplomais (1000 Eur) apdovanoti pianistas E.Švaikovskis (Lietuva, Lenkija), vargonininkai T.J.Boehmeris (JAV), J.Kratochvilas (Čekija), S.Lee (Pietų Korėja).
Publika simpatijų prizą skyrė pianistei G.Sutkutei (Lietuva) ir vargonininkei H.S.Park (Pietų Korėja). Prizas už M.K.Čiurlionio kūrinio atlikimą skirtas pianistei L.Žutautaitei (Lietuva) ir vargonininkui F.Šmerdai (Čekija).
Nacionalinės filharmonijos prizas atiteko pianistui A.Kašpurinui (Rusija), „Kaunas Piano Fest“ prizas – pianistei L.Žutautaitei (Lietuva), „Impetus musicus“ prizas – pianistei G.Sutkutei (Lietuva), „TangoBrücke“ prizas – pianistams A.Kašpurinui (Rusija) ir Y.Parkui (Pietų Korėja).
