Žiūrovai turbūt sutiktų, kad šio kūrinio sėkmės paslaptis yra Rolandas Kazlas, Antonas Čechovas ir spektaklio bendražmogiškumas.
O ką apie fenomenalią kūrinio sėkmę mano pats spektaklio idėjos autorius, režisierius, aktorius Rolandas Kazlas?
– Prieš dešimtmetį, premjeros išvakarėse sakėte, jei pastatymas pagal A. Čechovo kūrinius „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ gali atstoti vaistus, tai jis paveikus padėti išgyti nuo chaoso, sutrikimo ir išsibarstymo. Tas vaistas reikalingas – žiūrovai lanko „Palatą“ ne po viena kartą. Kas tą lemia?
– Tai tik spektaklis, bet sprendimas statyti jį Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje buvo teisingas.
Nesinori dangstytis skambiais žodžiais, o prisiminti pačią pradžią – prieš dešimt metų paskambino teatro vadovas Egidijus Stancikas ir pasiūlė atvykti. Apžiūrint sales ir, užėjus į Ilgąją salę, aš iš karto prisiminiau aiškiai suskambant viduje žodį „Palata“ – štai, kur galėtų būti Čechovo kūrinys, apie kurį galvojau anksčiau. Pati erdvė davė impulsą. Dabar spektaklis neatsiejamas nuo jos.
Aišku, kaip režisierius galiu pasakyti, kad spektaklis keitėsi kaip geras vynas ir dabar mes vaidiname geriau negu prieš dešimt metų, ir žiūrovai klauso žymiai geriau. Jeigu pačioj pradžioj ateidavo tikėdamiesi kažko kito, tai dabar žiūri visai kitaip ir ne po vieną kartą. Iš kur tų žmonių atsiranda, nes visada pilnos salės?
Nors spektaklis nėra lengvas, jame perteikiami apysakose išrašyti mums svarbūs dalykai – gyvenimas, jo prasmė, kaip surasti savo nišą jame, kaip saugoti, kuo užpildyti. Yra ir vienatvės, mirties, ligos temos. Daugybė temų, jos visos persipynę ir aš džiaugiuosi, kad spektaklyje pavyko jas sudėlioti. „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas. Ir nors tai griežtos slaugos palata, aš į tą spektaklį važiuoju kaip į sanatoriją.
– Papasakokite, kaip ruošiatės atvykimui į Kauną, susitikimui su kolegomis?
– Ir su teatro kolektyvu, ir su spektaklyje vaidinančiais aktoriais mes tapome bičiuliais. Valanda prieš spektaklį ir valanda po spektaklio mums būna smagus susitikimas, nes aptariame kultūros ir meno naujienas, savo naujienas, paklausinėjame, kaip kam sekasi. Liubomiras Laucevičius ir Lili Stepankaitė pirmieji atsiunčia pasveikinimo žinutę per Kalėdas ir Velykas. Be galo malonu jiems atsakyti.
Noriu padėkoti visiems aktoriams, pirmiausiai Liubomirui Laucevičiui, be kurio nebūtų „Palatos“ – dėl jo ir ryžausi statyti spektaklį, nes jis gali sukurti stiprų vaidmenį, pakelti tokį krūvį, bėgant metams išlaikyti puikią formą, – jis yra profesionalumo pavyzdys. Padėka jam. Norėčiau apie kiekvieną pakalbėti.
Su Dainiumi Svobonu turime vieną sceną, bet joje mes kiekvieną kartą susitinkam naujai ir kas kartą tikimės naujo dialogo, stengiamės suvaidinti skirtingai, kad patiems netaptų rutina.
Raimonda Šukytė, kuri subtiliai kuria seselės vaidmenį, yra ne tik aktorė, bet ir režisieriaus padėjėja. Ji prižiūri spektaklį ir slaugo ligonį kaip Dievo dovaną turinti seselė.
Arūnas Stanionis su didžiuliu pasimėgavimu įkūnija sanitarą Nikitą ir aš stebiuosi, kaip jo vaidmuo auga ir kaip jis gerai jaučiasi jame, yra labai įtikinamas.
Artūras Sužiedėlis, su kuriuo pirmąkart susitikome „Palatoje“, labai imlus, jautrus aktorius, vėliau dar kartą jį pasikviečiau į režisuojamą spektaklį Jaunimo teatre „Raštininkas Bartlbis“. Norėtųsi dar susitikti.
Lili Stepankaitė... Taip jau sudėliotas spektaklis, kad ji pasirodo pačioje pabaigoje ir mes pasisveikiname po spektaklio: „Labas Lili, labas Rolandai“. Nedidukas vaidmuo, bet ji visada pasiruošusi, atlieka jį su tokia atsakomybe, kad tiesiog belieka tik žavėtis.
Tiesa, iškilus būtinybei įvesti aktorių, prisijungė Ričardas Vitkaitis, kuris, nors ir įnešė savo spalvų, bet atrodo kaip čia buvęs ir dalyvavęs nuo pirmųjų repeticijų. Talentingam aktoriui, regis, tas yra būdinga.
Kad spektaklis gyvuoja dešimt metų yra naudinga ir tai, kad jį prižiūri režisierius. Juk spektaklis kaip sodas, kurį laikui bėgant reikia apgenėti, apravėti ir palaistyti, nes kitaip apžels. Iš savo patirties žinau, – kai režisierius stebi spektaklį, aktorius pasitempia, negali vaidinti puse kojos ir pan. Beje, aktoriui nereikėtų to daryti niekada ir vaidinti ne puse, o abejomis, o gal net pustrečios kojos (šypsosi).
Džiaugiuosi, kad mūsų „Palata“ pulsuoja kaip vienas mechanizmas. Norėčiau padėkoti garso operatoriui Ramūnui Peršoniui, kuris su mumis nuo pirmųjų repeticijų, garso operatoriui Mariui Jadkauskui ir šviesų dailininkui Sauliui Laucevičiui, kurie dirba labai atsakingai. Aš matau šių ir daugelio kitų žmonių pastangas, kad spektaklis būtų kokybiškas ir esu labai dėkingas.
– Spektaklio pradžioje vyksta mizanscena – renkantis publikai jūsų herojus Gromovas guli geležinėje ligonio lovoje. Ar stengiatės pajausti, koks žiūrovas renkasi, ar atsiribojate tuo momentu?
– Žinot, anksčiau, pirmaisiais metais bandydavau nuspėti. Atrodydavo, kad renkasi labai triukšminga publika ar nusiteikusi kitam, ar net nenusiteikusi žiūrėti spektaklį. Patyriau, kad kartais renkasi nenuspėjamai tyli publika arba ateina triukšminga žmonių minia, bet prasidėjus pirmoms minutėms, nuščiūva, klauso mūsų. O būna gal tiesiog atsitiktinai atklydę žmonės, aplankę Kauną, žiūri spektaklį. Tai jaučiama.
Bet brangiausi tie žiūrovai, kurie ateina specialiai į „Palatą“. Toji publikos transformacija man yra pati didžiausia staigmena, kad ne tik spektaklis išliko tam pačiam lygmeny, bet vis geresnė publika renkasi į jį. Tai pats didžiausias atpildas už pastangas.
– Minėjote, kad spektaklis yra neatsiejamas nuo Ilgosios salės erdvės. Ši salė reikalauja remonto. Jeigu tai įvyktų, ką tai reikštų spektakliui?
– Manau, jeigu perkeltume į kitą sceną, tai būtų šiokia tokia butaforija. Kol Ilgoji salė yra, tol joje būsime ir liksime. Noriu, kad liktų ir visas kolektyvas. Po 50-ojo spektaklio surengėme nedidelį paminėjimą, o tų paminėjimų jau būta nemažai. Visada susirinkę klausiame: „Paskutinis, ar ne?“. Vis dar ne paskutinis ir jau artėjame prie kito, trijų šimtų suvaidintų spektaklių, jubiliejaus.
Tiesą sakant, reta tokios lemties spektaklių, o dešimtmetis – tai trečdalis mano kūrybinės biografijos teatre. Tai yra daug. Esu vaidinęs ir ilgiau, bet tiek ilgai ir tokį dramatišką spektaklį, ne. Tai rodo, kad ir klasika dar reikalinga, ir autorius girdimas šiais laikais, ir mes išlaikome kokybę. Norisi palinkėti šiam spektakliu, kad palata neužsidarytų.
Spektaklis „Palata“ tradiciškai rodomas antradieniais ir trečiadieniais Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje. Lapkričio 19 dieną vyks jau 278-asis spektaklis. Po trečio skambučio žiūrovai neįleidžiami. Tam yra labai rimta priežastis – palatoje– celėje vyksta labai svarbus, nepertraukiamas ligonio ir gydytojo pokalbis. Jį reikia išgirsti nuo pirmos sekundės.
