J.Vaškevičiūtė baigė magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi pas prof. Virgilijų Noreiką. Tais pačiais metais debiutavo Kunigaikštienės vaidmeniu Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andželika“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Nuo 2007 m. ji – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Dainavo Latvijos ir Estijos nacionalinėse operose, Tartu „Vanemuine“ teatre, Kelno operoje, Strasbūro Reino nacionalinėje operoje, Vengrijos valstybinėje operoje, Sevilijos „Teatro de la Maestranza“, Buenos Airių „Colon“ teatre.
– Esate garsių operos scenų geidžiamas mecosopranas. Kaip nutarėte dainuoti Klaipėdoje?
– Man pasisekė būti apsuptai įdomių žmonių! Nuostabi pianistė, Muzikinio teatro vadovo pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė, scenoje akompanavusi tokiems žymiems tenorams kaip V.Noreika ir José Cura, man pasiūlė pabandyti. Ji pažįsta daug solistų, žino jų balso galimybes.
Vertindama mano patirtį atliekant šiuolaikinių kompozitorių muziką ir tai, kad man imponuoja stiprių moterų personažai, pasiūlė ruošti šį vaidmenį. Išgirdusi Gyčio Padegimo vardą, jau žinojau, koks bus atsakymas. Be galo žaviuosi šiuo režisieriumi! Tačiau mano užimtumas šiais metais tikrai beprotiškas – laukia net 9 premjeros. Viena jų – Briuselyje, kita – Amerikoje. Iš pradžių Bušės vaidmens atsisakiau dėl per didelio užimtumo, nors buvo labai gaila.
Persigalvoti padėjo E.Balsio operos muzikinė medžiaga ir tvirtas kompozitoriaus dukters Dalios Balsytės bei anūkės Indrės Baikštytės palaikymas. Mėgstu šiuolaikinę muziką, patinka ją analizuoti, ieškoti, atrasti ką nors nauja. O Bušės vaidmuo fantastiškas. Jis tiesiog man skirtas: tiek savo energetika, tiek muzikine medžiaga.
– Kaip solistai pradeda ruoštis naujai partijai: studijuoja partitūrą, varto istorines knygas? O gal domisi ankstesniais veikalo pastatymais?
– Žinoma, pirmoji būna muzikinės medžiagos analizė. Esu baigusi ir chorinio dirigavimo bei fortepijono studijas, tad partijas mokausi pasitelkdama visas tris specialybes. Tai labai padeda: iš karto groju natas ir analizuoju. Aišku, istorinę medžiagą, libretą irgi privalu žinoti. Tuomet ir muzika gula mintyse kitaip.
Mėgstu pati sukurti savo personažą nuo A iki Ž, todėl pasidomiu nebent labiausiai man patinkančių solistų ankstesniais atlikimais.
– Viliokė Bušė – jums artimas, o gal atgrasus personažas?
– Nemėgstu silpnų, nuskriaustų, savo stuburo neturinčių personažų, nors tenka dainuoti ir tokius. Tuomet tenka prisiversti ieškoti jų įdomiųjų pusių.
Bet Bušė slypi manyje! Man ji – moteris, norinti būti mylima, todėl ir vilioja vyrus be sąžinės graužaties. Ji visomis priemonėmis siekia to, ko nori. Ji pikta, pagiežinga, pasitikinti savo moteriškumu. Ji labai stipri... Ir Ansą užvaldo visiškai, net įkalba jį žmogžudystei.
Bušės personažas – labai stiprus ir spalvingas, o vokalo partija – fantastiška! Lyg būtų parašyta man. Aukštasis registras parašytas labai patogiai, o ir savo mylimą žemojo alto tesitūrą galiu pademonstruoti su kaupu.
– Kuris iš jūsų jau atliktų vaidmenų artimiausias širdžiai? Kurį atlikdama labiausiai jaučiatės savimi?
– Yra keli vaidmenys, kurie man be galo artimi. Labiausiai – Dominga iš Peterio Eötvöso operos „Meilė ir kiti demonai“. Ši partija man atvėrė kelius į Europą, vėliau kita to paties vengrų kompozitoriaus opera atvėrė duris ir į platesnį pasaulį.
Labai džiaugiuosi, kai galiu dainuoti alto partijas. Jų Lietuvoje stato mažai, bet tokios partijos kaip Paskualita Johno Adamso operoje „Doctor Atomic“, kurią dainavau Ispanijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, padaro mane laimingą.
Na, o pati mėgstamiausia ir stipriausiai mano širdį užvaldžiusi yra Azučena iš Giuseppe Verdi operos „Trubadūras“. Tai tiesiog antrasis mano sceninis „aš“, nors kartu pavadinčiau ją savo priešingybe. Jos beprotybė, kerštas, meilės jėga mane tiesiog pakerėjo! Apskritai G.Verdi – mano mylimiausias kompozitorius.
– Apie kokią partiją dažniausiai svajoja mecosopranai?
– Tai priklauso nuo asmenybės ir nuo balso. Patogios partijos, atskleidžiančios balso grožį ir leidžiančios tobulėti, turėtų vyrauti kiekvieno vokalisto repertuare.
Nors, aišku, būna išimčių. Tarkim, mano širdį dar vaikystėje užvaldė G.Verdi „Traviata“. Svajojau, kad užaugusi dainuosiu Violetos partiją! Dabar juokas ima, nes Dievulis apdovanojo mane kitkuo: žemosios alto partijos yra mano arkliukas. Jaučiu, kad esu subrendusi Richardo Wagnerio operoms ir 2021–2022 m. teatro sezonui turiu keletą tokių pasiūlymų. Jei viskas klostysis gerai, manau, tai bus naujas mano karjeros etapas.
– Sakoma, kad solistai irgi aktoriai, nes aktorystė operoje vertinama ne mažiau nei geras balsas.
– Vokalo meistrystė neatsiejama nuo aktorystės. Ji – didelis pranašumas kiekvienam solistui. Jei tiki tuo, ką darai, ir gali tai perteikti žiūrovui, tai yra labai svarbu. Nors metas kelia vis daugiau reikalavimų ir vis dažniau kėsinasi į solisto laisvės ribas.
Scenoje jau nebe naujiena apnuoginti kūnai, ekstravagantiški pastatymai – jie netgi tapo norma. Aš esu senamadiška gražių, estetiškų operų pastatymų šalininkė. Bet kūrėjas turi teisę kurti, o žiūrovas – priimti tai arba ne.
– Buvote gastrolėse Kinijoje, rengėte vaidmenis Prancūzijos, Estijos, Vokietijos, Ispanijos, Vengrijos operos teatruose. Kokie darbai dar laukia jūsų svetur ir kas skatina grįžti į Lietuvą?
– Po debiuto Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pristatytoje P.Eötvöso operoje „Meilė ir kiti demonai“ buvau paties kompozitoriaus pakviesta atlikti juodaodės Domingos partiją Strasbūre, Kelne, Sevilijoje, Budapešte. Kiekvienąkart mane pusantros valandos grimuodavo specialiu grimu, kurį nusiplauti užtrukdavo tiek pat laiko. Na, o Domingos suknelėje būdavo įsiūta iš viso net 12 kg sveriančių smėlio maišiukų. Tai Domingos eiseną padarydavo labai įtikinamą.
Ryškiausias pasirodymas 2018 m. įvyko Buenos Airių „Colon“ teatre. Tai teatras, įeinantis į pasaulio geriausių teatrų penketuką. Buvau pritrenkta jo grožio ir akustikos.
Šių metų gruodį esu pakviesta dainuoti Briuselyje, garsiojo „Bozar“ menų centro salėje. O Lietuva yra mano namai, čia gyvena mano šeima. Aš branginu savo darbą LNOBT ir jame kuriamus vaidmenis. Ir grįžti namo po gastrolių yra smagu!
– Ar gerbėjai jus atpažįsta gatvėje?
– Pasitaiko, kad atpažįsta, padėkoja. Vieną kartą po „Karmen“ spektaklio mergina kavinėje pažino, kad tai aš buvau scenoje. Labai ilgai žiūrėjo ir išdrįso prieiti, nes negalėjo patikėti, kad tai tikrai aš. Gražiai pabendravome. Dar esu gavusi 75 raudonas rožes nuo nežinomo gerbėjo po „Madam Baterflai“ spektaklio...
– Ar scenoje pasitaiko keblių, nenumatytų situacijų?
– Scena – gyvas organizmas! Visko nutinka: mėlynės, ašaros, džiaugsmas ir t. t. Yra buvę ir kuriozinių situacijų. Kartą Trakų pilyje per Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ pertrauką užsisėdėjau kitoje pilies pusėje. Ir nebuvo kam pranešti, kad pertrauka jau baigėsi. Sėdžiu, grimą tvarkausi, stebiuosi, kodėl taip tylu, kodėl negirdžiu kolegų.
Atbėgu, o dirigento Vytauto Viržonio rankos jau rodo įstojimą orkestrui. Po dviejų taktų įstoti turiu aš! Dieve mano, net neatsimenu, kaip bėgdama didžiaisiais pilies laiptais atsidūriau scenoje! Tik vaiko balsą išgirdau: „Mama, žiūrėk Mirta bėga!“. Niekada to nepamiršiu.
Kitąkart teko iššliaužti iš scenos, nes kolega per stipriai pastūmė ir iškart po spektaklio atsidūriau greitosios pagalbos automobilyje.
– Jūsų gyvenimo variklis ir prasmė yra...
– Mano gyvenimo prasmė yra gyvenimas! Nes ne šiaip sau žmogus į žemę ateina. Kiekvienas turime savo misiją! Esu optimistė. Šypsena, gėris ir meilė – mano gyvenimo variklis.
Mano tėveliai, sesė ir krikšto sūnus Karolis yra mano akių šviesa! Turiu nepaprastai stiprią ir mylinčią šeimą! Tai tikra Dievo dovana. Turiu gerų, artimų draugų, kurie su manimi „ir skausme, ir džiaugsme“. Na, o visa kita dar ateityje...
– Kaip atsipalaiduojate po spektaklių? Kaip paleidžiate savo herojes?
– Herojės manęs nepalieka labai ilgai: jos tik užmiega, užleisdamos vietą viena kitai.
Atsipalaiduoti labai tinka gera, sena komedija, žvakės ir mėtų arbata su medumi. Dar mėgstu savo sodyboje prižiūrėti rožes, levandas, hortenzijas. O ką jau kalbėti apie agurkų, ridikėlių ir braškių derliaus nuėmimą. Tai fantastiška!
– Būdama maža, jau svajojote būti soliste?
– Nuo vaikystės buvo aišku, kad muzika mane lydės per gyvenimą. Ketverių metukų su šokdyne vaizdavau mikrofoną ir dainavau Alos Pugačiovos dainas. Tuomet buvo „Dainų dainelės“ konkursai. Įstojau į pianino klasę Kauno Juozo Naujalio menų gimnazijoje, galiausiai – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Studijuojantiems chorinį dirigavimą buvo privalomos vokalo pamokos. Ten dėstytojai ir išgirdo, kad mano balsas labai didelis.
Giminės iš mamos pusės visi balsingi. Matyt, paveldėjau. Močiutė, kai dainuodavo prie ežero, žmonės langus atidarydavo ir prašydavo pakartoti. Tad viskas užprogramuota Aukščiausiojo.
– Kokie tarpusavio santykiai klesti solistų pasaulyje?
– Visada stengiuosi sutarti su kolektyvu. Nėra namų be dūmų: visuose kolektyvuose yra tiek gerų, tiek sudėtingesnių situacijų. Negali patikti visiems ir būti mielas! Reikia tik dirbti savo darbą, stengtis dainuoti už kitus geriau. O su pavydu turime susidoroti patys.
