Tokiomis temomis kalbančio spektaklio Vilniaus miesto teatre „Atviras ratas“ dar nebuvo.
Šiandien ir rytoj jo sceną išvysianti premjera „Tik suaugusiems“ jau vien dėl pavadinimo leidžia tikėtis provokacijos.
Tačiau spektaklio režisieriui ir dramaturgui Justui Terteliui rūpėjo tikrai ne banalybės.
– Kodėl savo kūrinį pavadinote būtent taip? – paklausiau menininko.
– Norisi, kad pavadinimas intriguotų, bet ir pati spektaklio tema intriguoja paradoksalumu. Jame kalbame apie suaugusius žmones, vaidiname suaugusius žmones, tačiau čia pat ir klausiame – kada žmogus suauga? Ką reiškia tokiam būti?
Viena – būti pilnamečiu, gavusiu atsakomybę balsuoti, bet visai kita yra suaugti – būti atsakingam ne tik už save, bet ir už ką nors kitą.
Mes visi sukamės kultūros srityje – einame į spektaklius, žiūrime filmus, klausomės muzikos, lankomės parodose, skaitome knygas. Atrodo, kad tai yra aplinka, kurioje gyvename. Kartą viename renginyje išgirdau įdomią mintį, kad kultūros išlieka tik tiek, kiek jos sugebame perduoti savo vaikams.
Taigi tai, kas mums atrodo prasminga, kuo tikime, ateityje išliks tik tiek, kiek sugebėsime tai perduoti ateinančiai kartai. O kaip mums, kaip visuomenei, sekasi tai daryti? Kodėl kartais taip nevienareikšmiškai atsiliepiame apie jaunąją kartą?
Teatre esame sukūrę ne vieną spektaklį vaikams, bet man parūpo sukurti spektaklį suaugusiesiems apie vaikus.
Jie yra mūsų visuomenės dalis, – jei galime kurti spektaklius apie įvairias kitas socialines grupes ir problemas, apie mūsų santykį su vaikais teatre kalbėti taip pat būtina.
Kaip perskaičiau viename eilėraštyje, „tik šalia vaikų mes esame suaugę, o be vaikų mes patys kaip vaikai“.
Kaip iš tikrųjų mūsų visuomenėje gali išaugti vaikas? Juk nuo darželio jis tampa sociumo dalimi, formuojama aplinkos ir kultūros, kurioje gyvename.
Prieš klausdami, kodėl dabar vaikai yra tokie, kokie yra, pirmiausia turėtume užduoti tokį pat klausimą apie save.
Kaip mes, suaugusieji, elgiamės su tais mažais žmonėmis ir kodėl stuktelėjus pilnametystei reikalaujame iš jų atsakomybės, sąžiningumo ir kitų vertybinių dalykų?
Norisi apie tai pasikalbėti su žiūrovais. O grįžtant prie pavadinimo, nors spektaklyje kalbame apie vaikų, augimo temas, patys vaikai spektaklyje nevaidinami, – vaidinami tik suaugusieji, todėl spektaklis ir vadinasi „Tik suaugusiems“.
– Kada pats pasijutote suaugęs – kai susilaukėte savo atžalų?
– Tai susiję ne tik su vaikų atsiradimu, bet ir su atsakomybe, gebėjimu rūpintis kitu.
Žinoma, tėvystė tai leidžia pajusti labai ryškiai – tuomet supranti, kad tavęs tai atsakomybei niekas nerengė.
Galima įžvelgti net paralelių su teatru: ką tik buvai studentas, o vieną dieną supranti, kad jau rodai spektaklius su bilietais, ir kažkas už tai moka pinigus.
Iš pradžių kuri teatrą tik dėl to, kad tai daryti gera pačiam, o ilgainiui atsiranda tam tikra atsakomybė, pamažu tampi profesionalu.
Suaugusiu tampama, ko gero, atsiradus naujam asmeniniam santykiui su pasauliu, kai pradedi atsižvelgti ne į tai, kaip kiti mano, kad tu turėtum gyventi, o į tai, ką pats manai, kad turėtum daryti. Ne tik galvoti ar piktintis, bet iš tikrųjų daryti tai, ką, manai, reikia daryti, ir būti už tai atsakingam.
Tam kartais reikia drąsos. Gal iš tiesų kai kurie iš mūsų taip niekada ir nesuaugame? Jaučiu, kad mano viduje tebėra vaikas, kuris nori kurti, džiaugtis, kvailioti, priimti nebūtinai racionalius ir protingus sprendimus.
Tačiau šalia yra ir kita mano dalis, jaučianti atsakomybę, turinti planuoti, dėlioti, nuolat stebėti aplinką.
– Ar galima sakyti, kad šis kūrinys autobiografiškas?
– Jame tikrai yra frazių ir fragmentų iš mane supančio pasaulio. Nors manęs, kaip personažo, ten tikrai nėra, pjesėje kalbu apie tai, kaip tapimas tėvu ar motina įmeta į visiškai kitą pasaulį, kuriame ir vėl jautiesi nieko nežinantis.
Tame naujame „suaugusiųjų“ pasaulyje atsirado temų, kurios mane pradėjo jaudinti, tapo įdomu, pradėjau užsirašinėti frazes, ir taip po truputį susidėliojo visa pjesė.
– Spektaklyje ryškios ir melo bei sąžiningumo temos. Kuo jos svarbios kalbant apie tėvų ir vaikų santykį?
– Dažnu atveju melą mes laikome neigiamu dalyku, vaikus mokome: „Nemeluok, sakyk tiesą, būk sąžiningas.“
Tačiau iš šalies pažvelgę į daugybę kasdienių situacijų pamatytume, kad augindami vaikus tikrai daug meluojame.
Kartais nesakome tiesos norėdami apsaugoti vaiką, kartais meluojame mokydami vertybių. Visas pasakų pasaulis pilnas pamokomų istorijų ir išgalvotų veikėjų.
Kai kurie tėvai gali sakyti vaikui, kad jis privalo tvarkytis kambarį, antraip ateis ragana, tačiau lygiai taip pat gali ir pasakoti, kad Gražuolė myli Pabaisą, nes po jo atgrasia išore slypi geras ir jautrus vidus.
Tikriausiai po kiek laiko vaikai supras, kad visos pasakos ir fantazijos – netiesa, bet atmetus istorijas liks vertybės, įsišaknijusios kultūroje.
Pavyzdžiui, mano vaikai tiki, kad egzistuoja Kalėdų Senelis. Mes su kolegomis diskutavome apie tai, ar vaikams reikėtų viską sakyti, kaip iš tikrųjų yra, ar vis dėlto kažkoks melas yra leistinas.
Kad ir kaip būtų, vis tiek noriu, kad mano vaikus Kalėdų naktį aplankytų Kalėdų Senelis!
