Festivalyje „Sursadhana 2019“ susipins ne tik per daugybę metų išpuoselėta Indijos meno meistrystė, bet ir Europos bei Indijos menininkų patirtis, kuria jie pasidalys su renginio žiūrovais.
Festivalį atidarys sceninis projektas „LauMes“, kurio metu garsais, žodžiais, melodijomis ir ritmais bus pasakojamos nepaprastai paprastos moterų istorijos. Šio projekto metu kartu su Natyos Devi šokio teatro ir Rajyashree Ramesho akademijos šokėjomis muzikuos styginių kvartetas „Collegium“, o švelniu vokalu širdį virpins atlikėja Clotilde Solange Arzu.
Klasikinio Indijos šokio gerbėjus pradžiugins Rajyashree Ramesho akademijos šokėjų atliekama „bharatanatyam“ stiliaus kompozicija „Idadu Padam – Šyvos šokis“.
Muzikos mėgėjus turėtų sudominti folklorinė stilizacija „Saulė sodą sodina“, sujungsianti lietuviškąją ir indiškąją tradicijas. Scenoje susipins „Šalavijos“ sutartinių, Agotos Zdanevičiūtės kanklių ir AnatoAli sitaro garsai.
Muzikinės festivalio dalies kulminacija – Matyasas Wolteris, sitaro ir surbaharo instrumentus įvaldęs muzikantas. Kartu su juo pasirodys tablos ir pakavadžo perkusijos maestras Sanjibas Kumaras Palas.
Apie „Sursadhana 2019“ festivalį pasikalbėjome su viena jų rengėjų Kristina Luna.
– Trumpai papasakokite, kas yra festivalis „Sursadhana“?
– „Sursadhana“ – ne vienus metus gyvuojantis renginys, kurio tikslas – įvairiomis meninėmis priemonėmis publikai pristatyti klasikinius Indijos menus. „Sursadhana“ labiausiai sutelktas į šokį ir muziką, tačiau vien tuo neapsiriboja – rengiamos fotografijų parodos, dirbtuvės, kalendorių spausdinimas, į programą įtraukiami ne tik indų, bet lietuvių, kaimyninių valstybių menininkai.
Pavadinimas „Sursadhana“ sudarytas iš dviejų žodžių: „sur“ – melodija ir „sadhana“ – kelias arba disciplina, praktika. Kai kuriose kultūrose šis kelias įvardijamas kaip „dao“. Trumpai „Sursadhana“ reiškia muzikos kelią, pasirenkamą žmogaus tobulumui pasiekti.
– Jūs parengėte naują projektą „LauMes“, kurį pirmą kartą parodysite festivalyje. Kas jį įkvėpė?
– „LauMes“ – tai labai skirtingos, bet sykiu globalios moterų istorijos, pasakojimas apie tai, kas vyksta šiuolaikinio pasaulio įvykių verpetuose. Šios istorijos bus supinamos su poezijos, vidinių išgyvenimų elementais.
„LauMes“ idėja kilo per dešimtąjį „Sursadhaną“. Tuo metu publikai buvo parodytas projektas „Rasa – patyrimo lašai“. Rasos motyvas naudotas tiek kaip lietuviškoji rasa arba rasos lašai, tiek kaip indų estetikos terminas „rasa“, reiškiantis jausmą, atlikėjo perduodamą žiūrovui per pasirodymą. Šį jausmą „rasa“ žiūrovas išsineša po pasirodymo.
Kitaip tariant, „rasa“ galima apibūdinti kaip poskonį, liekantį po meninio šokio ar muzikos pasirodymo. Būtent per projektą „Rasa – patyrimo lašai“ buvo pradėtos jungti Lietuvos ir Indijos muzikos tradicijos. Supratome, kad tokia kultūrų sąveika yra išskirtinė.
Dažnai pristačius nepažįstamos kultūros menininką, rodomas menas nepaliečia publikos taip, kaip paliečia tai, kas bent truputėlį apčiuopiama ir pažįstama. Per projektą „Rasa – patyrimo lašai“ buvo pastebėta, kokį poveikį publikai daro Indijos ir Lietuvos kultūrų sujungimas, kaip tokia sintezė skatina artimesnį ryšį, leidžiantį ir Lietuvos žiūrovui patirtis „rasas“. Dėl to buvo pradėtas kurti ir projektas „LauMes“.
– Kodėl pasirinktas toks pavadinimas, ar jis susijęs su lietuvių mitinėmis būtybėmis laumėmis?
– Laumės, be abejo, yra lietuvių mitologijos personažas. Tačiau pats projekto pavadinimas yra parašytas „LauMes“, su didžiąja M raide. Tai yra „mes“. Projektas iš esmės yra apie moteris. Moteris, kurių likimai yra tarsi suausti į laumės juostą.
Laumės šiame projekte yra neutralūs veikėjai, jos negali pakeisti kitų likimų. Pasakojimuose pats likimas ir gyvenimo pasirinkimai galiausiai atsiduria jų veikėjų rankose. Taip pat – ir žiūrovų. Kiekviena moteris, kiekvienas žmogus įgalus pakeisti savo likimą į gera ar į bloga. Tik paties žmogaus pasirinkimas yra eiti agresijos, neapykantos keliu ar suvokti, kad žmogaus paskirtis Žemėje – išlaikyti ryžtą ir dalytis meile, saugoti gyvybę ar sukurti ir palikti po savęs ką nors gražaus.
Būtent visas šis įvykių spektras ir bus rodomas projekte „LauMes“ per vidinius išgyvenimus ir globalias naujienas.
- Kodėl manote, jog svarbu perteikti moterų istorijas? Ar moterims skiriame per mažai dėmesio?
– Projekte „LauMes“ vaizduojamos moterys ir jų istorijos pateikiamos kaip mūsų laikų aktualija. Civilizacija nuo Apšvietos laikotarpio vystėsi labai racionalia, protu pagrįsta linkme, labiau vyriška trajektorija. Viskas labai aišku, žmogus turi aiškią sistemą – ką darome, kodėl ir kaip. Apšvietos laikotarpį miniu dėl to, kad būtent tada žmogus pradėjo galvoti, kad žmogus yra aukščiau visko. Nuo to laiko iškilo mąstymas, kad žmogus gamtą gali pakeisti, ją išnaudoti.
Tačiau moteris, manau, atstovauja kitam keliui. Moteris yra unikali savo jausmingumu, meile, sugebėjimu pasiaukoti, vadovautis jausmais ir intuicija. Moteris tarsi atitinka gamtą, kurią vyriškas protas nori pavergti. Tačiau projektas „LauMes“ nesigilina į filosofiją. Manau, kad dabar žmonės apsupti įvairių ekologinių problemų, gamtos stichijų ir kitų nelaimių. Tad galbūt dabar yra tas laikas, kai turėtume pagalvoti, ar mes tikrai teisingai žiūrime į pasaulį, ar nebūtų tas vadinamasis moteriškas kelias tinkama alternatyva?
– Šiai idėjai perteikti buvo pasitelkta įvairios technikos: muzika, choreografija, vizualinės priemonės. Muzikai pasirinkote įdomų aspektą: sujungti Indijos klasikinę muziką ir Lietuvos šiuolaikinę. Kodėl? Ar tai atėjo iš bandymo pasirodymą pritaikyti Lietuvos publikai?
– Be abejo, taip. Tiek muzikos, tiek šokio elementais projekte „LauMes“ žiūrovui norėjome leisti suvokti, kad nesvarbu, kokia forma pateikiamas pasirodymas ar koks instrumentas yra prieš tave. Iš esmės yra svarbiausia, ką ta muzika nori pasakyti arba kokius jausmus tau nori perteikti. Ar tai būtų smuiko kvartetas, ar sitara, iš esmės tai ta pati muzika.
Žinoma, viskas gali būti ir yra matuojama muzikanto ar menininko meistriškumu, bet galų gale vis tiek svarbiausia, ką žmogui muzika duoda. Būna atvejų, kai groja tikras meistras, bet žiūrovas tik lauks, kada pasirodymas pasibaigs. Kita vertus, gali ateiti ir paprastas žmogus, tiesiog nuoširdžiai sugroti ir žiūrovas neteks žado. Projektu „LauMes“ norėjosi žiūrovui parodyti, kaip raiškos forma ar muzikos garsas, skambesys galiausiai tave paveikia arba ne.
– Kiek laiko truko pasiruošti?
– Techninis pasiruošimas prasidėjo ne mažiau kaip prieš 6 mėnesius. Nors tai ir neatrodo trumpas laikas, tai buvo tikrai įtempti ir itin darbingi mėnesiai.
– Ko gali tikėtis į renginį atėjęs žiūrovas?
– Žiūrovas gaus potyrį ir pamatys įvairių moterų istorijas. Per šias globalias moterų istorijas pamatys ir projekto pavadinime esančią idėją – Mes. „LauMes“ – tai nėra pasirodymas apie pasaulio žanas d‘ark. Tai yra pasirodymas apie mus. Apie mergaitę, einančią į paskaitas. Apie moterį, su maišais rankose stovinčią stotelėje. Apie tą moterį, vairuojančią „Bentley“ automobilį. Tos moterys ir esame Mes.
Tikiuosi žiūrovui perduoti, kad mes patys kuriame ir statome pasaulį. Kaip mes, ne tik moterys, bet ir visi žmonės, galime sugebėti neigiamus savo gyvenimo dalykus transformuoti į kitokius – kuriančius. Mes, moterys gimdytojos, esame vis dėlto kūrėjos.
– Ko tikitės iš atėjusio žiūrovo?
– Norėčiau, kad žiūrovas, atėjęs į pasirodymą, visų pirma žiūrėtų. Iš tikro pažiūrėtų ir pamatytų mano jau anksčiau minėtąjį „mes“. Labiausiai, žinoma, tikiuosi, kad išėjęs iš pasirodymo žiūrovas ką nors išsineš. Negaliu apibūdinti, kas tai yra. Tikiuosi, kad tai bus bent maža kibirkštėlė, asmeniška kiekvienam. Kibirkštėlė imti savo gyvenimą ir likimą į savo rankas.
Tarptautinis Indijos klasikinio meno festivalis „Sursadhana 2019“. Lapkričio 9 d. 18 val. Vilniaus universiteto Teatro salė.
