„Šią partiją teatras man siūlė jau prieš porą metų, tačiau tuomet nesijaučiau jai pasirengusi. Tik po Turandot vaidmens patikėjau, kad apskritai galėsiu dainuoti Čio Čio san“, – atvirauja Lietuvos operos žvaigždė.
Britų režisieriaus A. Minghellos ir jo žmonos, choreografės Carolyn Choa sukurtoje Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ sceninėje interpretacijoje nuosekliai apgalvotas kiekvienas žvilgsnis, judesys, žingsnelis. Todėl nei vienam naujam atlikėjui įeiti į šį precizišką scenos šedevrą nebūna paprasta. Visgi, pasak solistės, neveltui žodis repetition anglų kalboje reiškia kartojimą: repeticijos tam ir skirtos, kad daug kartų pakartoję kiekvieną spektakliui būtiną veiksmą atlikėjai nugludintų jį iki smulkmenų.
„Nepaprastai džiaugiuosi ir vertinu galimybę debiutuoti su puikiais, patirties šiame pastatyme jau turinčiais partneriais, tikrais scenos meistrais: LNOBT operos meno vadovu Sesto Quatrini, ne kartą dirigavusiu „Madam Baterflai“ Niujorko „Metropolitan“ teatre, amerikiečių tenoru Adamu Diegeliu, ten pat dainavusiu Pinkertoną, bei premjeriniuose spektakliuose Vilniuje dainavusiais publikos numylėtiniais Vytautu Juozapaičiu ir Jovita Vaškevičiūte. Tokia „svajonių komanda“ teikia ir pasitikėjimo, ir jaudulio tuo pat metu! Pati kaip žiūrovė klausiau vieną iš „Madam Baterflai“ premjerų, kurioje pagrindinę partiją nuostabiai atliko Irena Zelenkauskaitė, ir niekada nepamiršiu milžiniško to spektaklio palikto įspūdžio. Taip pat negaliu pamiršti legendinės ankstesnio operos pastatymo Čio Čio san – lietuvių operos primadonos Irenos Milkevičiūtės. Tokie scenos grandai įpareigoja“, – tikina V. Miškūnaitė.
Kuo jos Čio Čio san skirsis nuo ankstesnių atlikėjų pristatyto personažo? „Kiekvienai savo įkūnytai veikėjai bandau pritaikyti kelis raktinius žodžius. Tarkim, jei Manon man yra naivi ir žaisminga, Mimi – nuoširdi, tai Baterflai raktinis žodis būtų tyra. Kaip tik todėl šis personažas kitų veikėjų nuolat lyginamas su drugeliu arba lelija. Penkiolikmetė, bet geišos dalios jau spėjusi paragauti Čio Čio san turi tyrą širdį ir poetišką pasaulio suvokimą, kuris aplinkinius, ypač vakariečius, tiesiog pribloškia.
Jos begalinis nuolankumas Pinkertonui ir pagarba jo Tėvynei, jos besąlygiška meilė ir absoliutus, aklas tikėjimas mylimojo sugrįžimu visus logiškai mąstančius išmuša iš vėžių. Čio Čio san būtų nuolankiai priėmusi bet kokį mylimo vyro nuosprendį, tačiau labiausiai ją įskaudina tai, kad Pinkertonas sugrįžęs net nesiryžta jai pasirodyti... Suprasdama, kad palikta vyro ir atstumta artimųjų bus pasmerkta ne tik ji, bet ir jos vaikas, Baterflai nedvejodama pasiaukoja dar kartą: šįkart vardan sūnaus. Naujajai Pinkertono išrinktajai ji įteikia per bemiegę naktį vyrui priskintų gėlių ir su didžiausia pagarba nusilenkusi ištaria: „Jūs esate laimingiausia moteris pasaulyje“. Kuri iš mūsų rastų savyje tiek stiprybės?“ – klausia V. Miškūnaitė.
„Madam Baterflai“, pasak solistės – tai jaunutės, vos spėjusios subręsti ir labai greitai mirčiai pasmerktos moters drama. V. Miškūnaitė joje įžvelgia dar vieną pamokantį aspektą: „Vakarietiškoji kultūra dažnai neįvertina paauglių išgyvenamų jausmų: pamanyk, paliko – anokia čia tragedija, susirasi kitą... Tačiau nevalia žaisti kito žmogaus jausmais nepriklausomai nuo jo amžiaus. Toks suaugusiųjų atsainumas neretai baigiasi paauglių savižudybėmis“, – įsitikinusi dainininkė.
Kaip solistei pavyksta rasti pusiausvyrą tarp scenoje išgyvenamų sunkių emocijų ir būtinybės jas nedrebančiu balsu perteikti operos klausytojams? „Vis dar ieškau ribos, kur turėtų baigtis emocionalumas ir likti apgalvotas vokalinis meistriškumas. Bepigu buvo dainuoti ledinę, nuo viso pasaulio atsiribojusią Turandot... Čia be emocijų nesujaudinsi klausytojo, tačiau pernelyg įsijautusi gali tiesiog nebeužbaigti savo partijos: pernelyg jautri man, dviejų vaikų mamai, yra finalinė operos scena. Tikrai norėčiau vieną dieną „prisijaukinti“ Baterflai vaidmenį tiek, kad sutalpinčiau jame visas savo emocijas, kad personažas kaip lotosas visais savo „žiedlapiais“ prieš publiką prasiskleistų. Šiandien tai būtų per sunki užduotis“, – atvirai pripažįsta atlikėja.
Visgi V. Miškūnaitė įtaria kompozitorių Giacomo Puccini pažinojusi viename iš praeitų savo gyvenimų: „Kuo daugiau jo kūrinių dainuoju, tuo labiau įsitikinu, kad šios muzikos „pulsas“ man savas ir suprantamas. Žinoma, G. Puccini operose dainuoti, lyginant su bel canto muzika, vokalistui reikia gerokai daugiau fizinės ištvermės. Nemeluoju, bet tiesiog pristigčiau jėgų Čio Čio san partiją scenoje atlikti du vakarus iš eilės“, – neslepia sopranas.
Pirmieji V. Miškūnaitės pasirodymai operoje „Madam Baterflai“ – lapkričio 3 ir 5 dienomis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
