Ten, Sibire, gimė būsimo kompozitoriaus senelis Boleslovas, bendravęs su garsiuoju keliautoju iš Lietuvos Jonu Čerskiu. O paskui, karo metais, jau garsaus kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus vaikų auklė buvo lietuvė...
Beje, tarp tokių stebinančių sutapimų yra ir dar vienas faktas: būdamas Sibire, D. Šostakovičiaus senelis atkakliai siuntinėjo prašymus leisti grįžti į Rusiją. Tarp tų, kurie tuos prašymus taip pat atkakliai atmesdavo, buvo valdininkas iš senos rusų-lenkų giminės – Solertinskis.
Praeis pusė šimtmečio. Maištautojo Boleslovo anūką, ne ką mažiau užsispyrusį, pradės pulti nauji valdininkai. Bene vienintelis, kuris taps nuosekliu jaunojo kompozitoriaus gynėju ir jo kūrybos karštu propaguotoju, bus ano valdininko palikuonis Ivanas Solertinskis...
Štai, kaip originaliai prasidėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus kelias į muziką. Berniukas buvo labai talentingas, o ir liko geru lietuvių muzikų draugu.
Savarankišką kūrybinį kelią Dima pradėjo sulaukęs vos dvidešimties. Tą ankstyvą 1926 m. pavasarį jis paskambino Leningrado konservatorijos rektoriui Aleksandrui Glazunovui savo Pirmąją simfoniją. Po kelių dienų įvyko oficiali simfonijos premjera. Salė buvo perpildyta. Susirinko muzikaliausia publika. Koncertas prasidėjo D. Šostakovičiaus muzika. Dirigentas Nikolajus Malko, – jis tada buvo vyriausias, – pakėlė batutą.
Visiškoje tyloje sumurmėjo trimitas su surdina, sodriai atsišaukė fagotas, prabilo klarnetas... Ir prasidėjo tokia gyva, pokštiška instrumentų diskusija, kad negalėjai nesišypsoti: kiekvienas norėjo pasisakyti, ir būtinai viską, ir nuo pradžių. Paskui aštriame ritme klarnetas skubėdamas, lyg pokštaudamas ima dėstyti grakščią maršinę temą.
Ir taip stebino kiekvienas naujas epizodas, nauja dalis. Tad muzika buvo linksma, kartais padaužiška, drąsi. Visi suprato, kad dalyvauja ypatingame įvykyje. Simfonija buvo vieningai šiltai įvertinta.
Antroji koncerto dalis sukrės visai kitokia muzika. Girdėsime vieną įspūdingiausių mirties scenų iš Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“, kur autorius mirtį laiko išsigelbėjimu iš kančių, kurias suteikia meilė.
Nuostabiųjų simfoninių poemų ir šokiruojančių operų kūrėjas Richardas Straussas prieš mirtį parašė didelės meninės vertės „Keturias paskutines dainas“. O, jos kupinos tikro išmintingo menininko įkvėpimo ir persmelktos prakilnios filosofinės nuotaikos, kai vyksta pragiedrėjimas prieš mirtį. Dainos parašytos XIX a. poeto Josepho von Eichendorffo ir XX a. poeto Hermanno Hesse’s tekstais.
Muzika ir poezija visiškai atitinka viena kitą. Kompozitorius savo muzikos ir poetų eilėse atrado dvasios ramybę. Anglų kritikas Neville‘is Cardusas mano, jog „Keturios paskutinės dainos“ yra labiausiai įsisąmonintas ir gražiausias visoje pasaulio muzikoje atsisveikinimas.
D. Šostakovičiaus pirmoji simfonija skambės koncerte „Asmik Grigorian ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras“ spalio 23 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Viktoras Gerulaitis kalbės apie D. Šostakovičiaus kūrybą koncerto dieną, 18.15–18.45 val. Vilniaus kongresų rūmų antro aukšto foje.
