Vos atkūrus nepriklausomybę režisierė Rita Urbonavičiūtė pradėjo galvoti apie naująją nepriklausomos Lietuvos kartą. Kokie tai bus žmonės? Kaip režisierius galėtų prisidėti prie turiningesnės Lietuvos vaikų ateities? Taip režisierės Urbonavičiūtės galvoje ėmė megztis idėjos apie teatrą vaikams, teatrą, kuriame būtų ruošiami spektakliai ne tik pralinksminantys, tačiau ir sąmoningai edukuojantys mažąjį žiūrovą.
Nors tuo metu režisierė kūrė spektaklius suaugusiems, neilgai trukus, kiek atsiribojus nuo „rimtojo“ teatro pradėjo statyti ir pirmuosius vaikų teatro pamatus. Pakankamai greitai režisierės idėjos tapo realybe, o Raganiukės teatras – kultūriniu reiškiniu. Suradusi Otfrydo Proislerio sukurtą Raganiukės personažą, susisiekusi su autoriumi, gavusi leidimą pakrikštyti teatrą Raganiukės vardu, režisierė pradėjo statyti spektaklius, atitinkančius Raganiukės heroję – nešančius gerą nuotaiką ir pažinimo šviesą.
Tais laikais daugelis į vaikų kultūrą didelio dėmesio nekreipė, mažai kas susimąstė, kad būtent vaikų kultūra kuria pagrindą suaugusiųjų, pirmoji vaiko pažintis su menu nubrėžia viso gyvenimo kultūros liniją. Raganiukės teatras vykdė svarbią misiją – supažindino vaikus su teatru, po truputį pavertė juos teatro mėgėjais, stengėsi nuo mažens teatru žavėti mažąjį žiūrovą. Tai išliko ir vaikams užaugus, jie susidomėjo kultūra, o šiandien pirmoji Raganiukės išauginta karta stengiasi su tuo supažindinti ir savo atžalas.
Raganiukė ilgai ieškojo oficialios teatro vietos. Iš pradžių ji buvo klajūnė – vaikai ją sutikdavo Vilniaus gatvėse, vėliau pirmasis Raganiukės teatras įsikūrė režisierės bute – Pilies gatvėje, tuomet persikėlė į Radvilų rūmus, kol galiausiai Raganiukė rado pastovią vietą – apsistojo ir iki šiol gyvena Fabijoniškėse įsikūrusioje Teatro Saloje.
Iš paskos Raganiukei keliavo ir Lietuvos vaikai, kiekvieną savaitgalį plūstantys į spektaklius, bendraujantys su Raganiuke, susipažįstantys vieni su kitais, o kartu ir su teatru. Laikas bėgo teatre, o šiandien į Raganiukės spektaklius atvyksta jau antroji karta. Kai kurie suaugusieji žiūrovai atvedę savo vaikus, nostalgiškai besišypsodami pripažįsta, kad ir patys kadaise būdami vaikai žavesiu kupinom akim stebėjo Raganiukės spektaklius.
Mažasis teatro žiūrovas spektaklio metu atsisukęs į tėtį ar mamą nustemba, tėveliai žino Raganiukės dainų žodžius! Taip teatras nutiesia tiltą tarp tėvų ir vaikų, mažasis žiūrovas negali patikėti, kad ir tėtis ar mama kadaise dainavo Pifo dainelę ir buvo toks pat mažas, o tėvai bent akimirkai susigražina vaikišką šypseną, beveik tokią pačią, kuri dabar puikuojasi ant jų atžalos veido.
Raganiukės teatro ambasadorė – Raganiukė – renkama trijų metų kadencijai. Šiuos tris metus Raganiukė skleidžia gerą nuotaiką ir pažinimo šviesą. Per Raganiukės teatro istoriją, teatras jau turėjo daug Raganiukių, tarp jų – Rasa Strauzaitė, Ieva Palaimaitė, Laura Jakštytė, Sigutė Kazakevičiūtė, Loreta Raškevičiūtė.
Kaip anksčiau, taip ir dabar, vaikai į Raganiukę žiūri kaip į pavyzdį – kiekvieną ištartą jos žodį priima rimtai, dėl to vaidinti Raganiukę daugeliui aktorių – nemenkas iššūkis ir didžiulė atsakomybė. Sudominti suaugusiuosius nėra taip sunku, o vaikai reikalauja daugiau dėmesio, jie stengiasi sužinoti kaip galima daugiau informacijos ir nieko nepraleidžia pro akis.
Nors teatro misija per daugiau nei 20 metų nesikeitė, pasikeitė paties vaikų teatro filosofija. Lūžio laikotarpiu keitėsi menas, todėl keitėsi ir vaikų kultūra. Naujieji teatro vaikai patys kuria Raganiukės teatrą – režisierė visuomet stebi mažąjį žiūrovą, su juo bendrauja ir stengiasi teatrą keisti pagal jo savybes ir pomėgius.
Paklausta apie dabartinį žiūrovą, ji neslepia, kad pastaraisiais metais teatrą lankantys vaikai iš visų buvusių teatro lankytojų patys įdomiausi. Keista tai, kad spektakliai, kuriuos Raganiukės teatras statė prieš 20 metų, dabartiniams vaikams – aktualesni, nei prieš tai buvusiems žiūrovams.
Spektakliai „Dinozauro istorija“, „Raudonkepuraitė“ ar „Pifo nuotykiai“ buvo tie, kuriuos anuomet vaikai sunkiai prisijaukindavo, o šiandien jie – vieni mėgstamiausių. Galbūt teatras buvo pralenkęs savąjį laiką, galbūt pataikė į ateities vaiko vidų, o gal 21-ojo amžiaus vaikai – reiklesni žinioms, vieną aišku – teatras per du dešimtmečius neprarado svarbos vaiko raidoje.
Raganiukės teatras stengiasi išlikti inovatyviu, vienas mėgiamiausių inovatyvių spektaklių – „Katinėlis@gaidelis“ apie draugišką internetą. Jis moko vaikus atsakingai naudotis internetu, juo nepiktnaudžiaujant.
Teatras taip pat stato ir interaktyvius spektaklius – juose patys vaikai kviečiami vaidinti ant scenos, šalia profesionalių aktorių. Šiuose renginiuose tampa aišku – šiandieniniai mažieji žiūrovai drąsiau lipa ant scenos, lengvai įsijaučia į vaidmenį, nebijo eksperimentuoti ir išreikšti savo nuomonę.
Šiandien šis teatras siūlo plačiausią vaikų repertuarą Lietuvoje – čia kiekvieną savaitgalį vyksta skirtingų žanrų bei skirtingoms amžiaus grupėms skirti spektakliai, pastatyti pagal vertingiausių autorių, tokių kaip Astridos Lindgren, Franko Baumo ar Oskaro Vaildo istorijas. Patys ištikimiausi gerbėjai teatre atšvenčia ir savo gimtadienius, susikviečia būrį draugų, šoka, dainuoja ir vaidina kartu su Raganiuke.
Kiekvieną savaitgalį, prieš ir po spektaklio, jau daugiau nei 10 metų teatro fojė mindžikuoja gausūs būriai vaikų, laukiančių ne tik aktorių pasirodymų, bet ir Raganiukės pasakojimų, žaidimų ir linksmų pokalbių apie viską kas rūpi vaikams. Čia jie susipažįsta tarpusavyje, bendrauja su aktoriais, išsipasakoja, geria kakavą ir valgo blynus, kitaip tariant, gyvena laisve ir menu praturtintą vaikystę, kuria galbūt dar po 20-imties metų dalinsis ir su savo atžalomis.
Kiekvienas iš šių mažųjų žiūrovų jau užkrėstas teatro dvasia, jis laukia kito Raganiukės pasirodymo, stebi ją ir iš jos mokosi, o Raganiukė skleidžia gėrį ir šviesą, supažindina vaikus su stebuklingomis pasakomis, atveria paslaptingus teatro užkulisius, veda nuotykių pilnu keliu į klasiką, kultūrą ir žinias apie meną ir literatūrą.
Suradęs pastovią vietą, Raganiukės teatras naudoja ne tik sceną, bet ir tampa savita teatrine vaikų meka. Pravėrus teatro duris patenkama į stebuklų karalystę, lubas puošia gėlės, spalvoti teatro rekvizitai ir magiški šviestuvai, sienos apstatytos lentynomis, jose vaikų laukia pasakų knygos, raganaitės, žaislai ir teatrinės lėlės.
Teatrą puošia gausybė spalvų, jautiesi lyg patekęs į daugybės pasakų pasaulį, dėl to po spektaklio tėvams sunku vaikus išsivesti namo, dažniausiai jie dar lieka žaisti, juoktis ir bendrauti. Taip vaikai pajaučia teatro galią, o šiokiadienį grįžta įmesti laišką į Raganiukės pašto dėžutę, stengdamiesi užmegzti dar glaudesnį ryšį su Raganiuke, o taip pat ir su teatru.
Taip kaip Raganiukės teatras vis dar gastroliuoja po Lietuvą ir visą pasaulį, taip jis keliauja ir laiku – iš kartos į kartą – kai kuriose šeimose jis jau tapo tradicija. Prieš porą savaičių Raganiukės teatras atšventė savo gimtadienį.
Pasveikinti teatrą atvyko gausūs būriai vaikų ir tėvelių, jie valgė 3 metrų tortą, gėrė kakavą, kartu su Raganiuke šoko ir dainavo, dovanojo savo pieštus piešinius bei linkėjo „gyvuoti dar daug metų“, tegu tai išsipildo – lai Raganiukė į kultūros pasaulį išleidžia gal net ir trečiąją teatru užkrėstą kartą.
