Pirmiausia išgarsėjęs kaip operų kūrėjas ir dirigentas, šis universalus muzikantas taip pat turi pianisto išsilavinimą, yra grojęs mušamaisiais. Jo kūryba – tiek operos, tiek simfoniniai ir kameriniai opusai – įvertinta nemažai apdovanojimų. „Gaidoje“ skambėjo du T. Adeso simfoniniai opusai – „Polaris: Voyage for Orchestra“ (2008) ir „In Seven Days“ (2010), kurių klausant nesunku įsitikinti, jog šio kompozitoriaus muzika vertinama išties pelnytai. Ypatinga ir tai, kad turėjome išskirtinę galimybę išgirsti šių kūrinių interpretacijas, prie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pulto stovint ir muzikantams vadovaujant pačiam autoriui.
Koncertą pradėjęs „Polaris“ – poliritmiškos tėkmės valdomų, mirguliuojančių tembrų santalka. Nesu tikra, ar „šaltą“, šiaurietišką jo skambesio įspūdį lėmė pavadinimo keliamos asociacijos, ar taip suveikė panaudota savita garsyno organizavimo sistema – „magnetinis“ garsaeilis (visi dvylika oktavos garsų nuosekliai pasirodo ir iškart grįžta prie savo „poliaus“ – pradinio garso, lyg būtų įmagnetinti).
Toji jaučiama garsinė trauka padėjo sukurti koordinuojamos visumos įspūdį, nors pati muzika tikrai kompleksiška savo tembriniais ir ritminiais sluoksniais, atskiros instrumentų grupės tarpusavyje dažniausiai savarankiškos, kuriančios poliritmišką garso spalvų mirgėjimą. O orkestro spalvų paletė kūrinyje tikrai turtinga – ypač kompozitorius išnaudojo mušamųjų sekciją, kurioje skambėjo marimba, vibrafonas, metalofonas, varpeliai, tamtamas ir kiti instrumentai, taip pat fortepijoną dubliavo čelesta. Iš tiesų „Polaris“ keliamą įspūdį taikliai yra nusakęs „New York Times“ muzikos kritikas Anthony Tommasini, besižavėjęs „susipynusiomis melodinėmis linijomis, kurios siaučia kartu virpančiomis, spirališkai judančiomis figūromis“ ir pavadinęs šią muziką „užimtumo (busyness) debesiu“.
Dar vienas T. Adeso kūrinys „In Seven Days“ taip pat neleido abejoti kompozitoriaus meistriškai įvaldytu rašymu orkestrui. Biblinę pasaulio sukūrimo istoriją per muziką pasakojanti kompozicija įtraukė į dinamišką, gyvybingą septynių dienų įvykių ir įvaizdžių kelionę.
Garsinę gyvybės Žemėje atsiradimo eigą T. Adesas perteikė intensyviai naudodamasis tiek orkestro teikiamomis priemonėmis, tiek fortepijono galimybėmis – prie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro prisijungė rusų kilmės amerikiečių pianistas Kirillas Gersteinas. Vadinamas vienu labiausiai intriguojančių šiandienos pianistų, atlikėjas gilinasi tiek į klasikinę muziką, tiek į džiazą.
Iš tiesų, po orkestro pradžios į kūrinį įsijungęs K. Gersteinas ėmė tarsi džiazuoti prie fortepijono – ir tai lėmė ne tiek pati muzikinė medžiaga, kiek atlikėjo laisvė. Teko klausyti kitų atlikėjų interpretuojamo „In Seven Days“, bet tokio džiazinio įspūdžio neliko. Šis atlikimas „Gaidoje“ – raiškus atvejis, kokią įtaką atlikėjas daro, naudodamasis savo interpretacine laisve. Malonu buvo girdėti ir pianisto išgaunamą skambesio atspalvių gausą – nuo žemiškai gilaus ir sodraus iki trapaus, „stiklinio“, akivaizdžiai į dangaus įvaizdžius apeliuojančio.
Panašiai yra pastebėjusi ir kritikė Claire Seymour, kuri apie šio atlilkėjo „In Seven Days“ atlikimą pernai metais rašė: „Kirillas Gersteinas gardžiavosi tamsos ir šviesos priešpastatymu bei giliomis tuštumomis ir kibirkščiuojančiomis viršūnėmis – jas solistas išvaikščiojo grodamas su spindinčia precizika, kurios trapumas buvo ir gražus, ir drąsus“ („Seen and Heard International“). Beje, šiam kūriniui buvo sukurtos ir vaizdo projekcijos – gaila, kad koncerte neturėjome galimybės išgirsti muzikos su jomis ir praradome dar įvairiapusiškesnę „In Seven Days“ patirtį. Po pertraukos T. Adesą prie orkestro pulto pakeitė jaunas, talentingas dirigentas Karolis Variakojis, lietuvių publikai puikiai pažįstamas kaip ansamblio „Synaesthesis“ meno vadovas ir dirigentas. Įprastai vadovaujantis kamerinėms ansamblio sudėtims, šį kartą jis užtikrintai valdė visą simfoninį orkestrą, vesdamas jį kitų dviejų koncerto kūrinių interpretacijose.
Pirmiausia skambėjo viena iš nedaugelio šiųmetinėje „Gaidoje“ lietuvių autorių premjerų – Žibuoklės Martinaitytės „Saudade“ (2019) simfoniniam orkestrui. Nors kompozitorė daugiausiai rašo kamerinę muziką, ypač vertinama yra jos simfoninė kūryba – net trys jos opusai orkestrui Lietuvos kompozitorių sąjungos metų kūrinių rinkimuose buvo pripažinti geriausiais simfoniniais kūriniais. Autorė yra sulaukusi ir tarptautinio pripažinimo – šiemet prestižiniuose „Global Music Awards“ (JAV) jos plokštelė „In Search of Lost Beauty“ pelnė geriausios plokštelės ir geriausio kompozitoriaus apdovanojimus.
Naująjį kūrinį „Saudade“ įkvėpė tam tikra emocinė būsena, išreiškiama portugališku žodžiu saudade, talpinančiu sunkiai nusakomo ilgesio, meta-nostalgijos („nostalgijos nostalgijos“) prasmes. „Ilgiuosi ilgesių, kurių neturiu“, – taip šią būseną nusakė poetė Florbela Espanca, o kompozitorė, asmeninių patirčių vedina, parašė dar vieną simfoninį opusą, įkūnijantį atitinkamą atmosferą ir nukreiptą į tam tikrą sielos, sąmonės būseną. „Kiekvienu kūriniu noriu užduoti egzistenciškai svarbų klausimą ir atsakyti į jį. Kūrinys – tarsi būsena, kuri keičia, transformuoja ir patį autorių, ir klausytojus“, – yra sakiusi Ž. Martinaitytė.
Kaip ir galima nuspėti, „Saudade“ Kongresų rūmų salę užtvindė ekspresyvia atmosfera, kurioje saudade būsena skleidėsi ne melancholišku ilgesiu, o nerimo, net tragizmo, desperacijos spalvomis. Vibruojantis orkestro „dūzgesys“, ekspresyvūs artikuliacijos ir dinaminiai gestai sukūrė įtaigią emocinę patirtį, kuri, nepaisant sodraus orkestrinio skambesio, kvietė introspektyviai patyrinėti ilgesio šešėlio gaubiamą plačią jausmų skalę.
Paskutinį „Gaidos“ koncertą vainikavo festivalyje ypač pamėgto Steve’o Reicho kūrinys „Music For Ensemble And Orchestra“ (2018). 1960-aisiais išgarsėjęs vienas iš minimalizmo korifėjų, panašu, tebesilaiko populiarumo aukštumose, džiugindamas šio stiliaus gerbėjus.
Kitas klausimas, kiek jo muziką galime vadinti aktualia – girdėtame kūrinyje S. Reichas išlaiko įprastą estetiką, repetityviniais motyvais ir pastoviai pulsuojančiu ritmu įtraukdamas į anti-teleologinį, čia ir dabar muzikinį vyksmą, kuriame svarbiausias yra pats procesas.
Neįprasta buvo nebent pasirinkta sudėtis – kompozitorius save laiko ansamblinės muzikos kūrėju, o šį kartą po daugiau nei 30 metų sugrįžo prie komponavimo orkestrui. Neabejotina, kad kamerinės sudėtys minimalizmui yra gerokai praktiškesnės – suvaldyti orkestrą iki itin preciziškai pulsuojančio vienio yra gerokai sudėtingiau ir būtent neigiama patirtis dirbant su orkestrais atbaidė S. Reichą nuo simfoninės kūrybos.
„Su orkestru susijusi mano patirtis siekia 1980-aisiais parašytą „The Desert Music“. Tai buvo katastrofa. Muzikantai negalėjo to pagroti, o dirigentas Péteris Eötvösas vienu metu paklausė: „Ką aš galiu padaryti?“.“
Ir vis dėlto S. Reichas nutarė dar kartą išbandyti didžiulę sudėtį, tik šįkart visas vaidmuo neteko vien orkestrui – drauge su juo muzikuoja styginių, medinių pučiamųjų, perkusijos ir pianistų ansamblis. „Pamaniau, jei orkestrui duosiu tiesmuką vaidmenį, repeticijų laiką galėsiu skirti pagrindiniams atlikėjams (t. y. ansambliui. – Aut. past.)“, apie savo naują strategiją „The New York Times“ pasakojo S. Reichas.
Iš tiesų, pagrindinį kūrinio žavesį ir sudarė ansamblis, kurio mirguliuojančiai muzikos tėkmei orkestras suteikė sodrumo. Tik gaila, kad nė vieno puikaus dirigento – nei T. Adeso, nei K. Variakojo – pastangų nepakako visiškai suvaldyti orkestro liapsusus (ypač jų pasitaikydavo pučiamųjų gretose), kurie ne kartą abiejose koncerto dalyse dirgino ausis precizikos stoka ir trukdė pilnavertiškai atsiskleisti muzikai. Apskritai susidarė įspūdis, kad visi kūriniai buvo repetuoti geriausiu atveju keletą kartų – įvairiapusio tikslumo ir užtikrintumo klausantis tikrai trūko.
Lygiai kaip ir festivalio pradžios koncertas, paskutinis „Gaidos“ vakaras buvo ne mažiau ambicingas, lydimas garsių užsienio vardų. Ir lygiai kaip pradžioje, taip ir pabaigoje, norėjosi dar stipresnio šių ambicijų įgyvendinimo.
