Pasiklausius tokių koncertų nekyla abejonių, kad stilistinis ansamblio repertuaro apibrėžtumas padeda gerokai kilstelėti interpretacijų kokybės kartelę. Kartu tai tampa aiškesniu, o tuo pačiu lengvesniu pasirinkimu festivalio koncertų lankytojams.
„Icebreaker“ Gaidos festivalyje dalyvavo lygiai prieš 20 metų, taigi, per tą laiką užaugo jau nauja klausytojų karta. Ansamblio kryptis ir atliekamos muzikos programų koncepcijos per visą trisdešimt ansamblio veiklos metų išliko iš esmės nepakitusios, o sudėtis įvairuoja priklausomai nuo atliekamų muzikos kūrinių, dažnai kviečiami kartu pasirodyti muzikantai, pasaulyje pagarsėję savo instrumentų virtuozai, bendradarbiaujama su kompozitoriais bei įvairių žanrų ir stilių muzikos atlikėjais.
Šių metų koncerto programoje išsiskyrė dviejų moterų kompozitorių kūriniai – škotės Annos Meredith ir australės, gimusios Jungtinėje Karalystėje ir šiuo metu gyvenančios Olandijoje, Kate Moore, kurios naujausiojo kūrinio „Magenta Magnetic“ pasaulinė premjera įvyko Vilniuje dalyvaujant pačiai kompozitorei. Abi atstovauja klausytojams nesunkiai atpažįstamo skirtingo braižo postminimalizmą, bet kartu abiejų individualios stilistinės orientacijos yra gerokai skirtingos.
Annos Meredith kūriniai „Nautilus“ ir „The Vapours“ akivaizdžiai persismelkę ne tik minimalizmo, bet ir pop muzikos, roko stilistika. Pati kompozitorė yra prisipažinusi, kad jai nėra svarbūs skirtumai tarp muzikos žanrų, kurdama ji visiškai negalvoja, kokio stiliaus muziką rašo, taigi akivaizdu, kad ji neskirsto muzikos į aukštesnę ir žemesnę. Annos Meredith kūriniai pasižymi ypatinga energija ir vitališkumu, maksimaliam efektui išgauti ji pasitelkia gana paprastas muzikos priemones, apjungiamas sudėtingos poliritmikos.
Dėl savo muzikos patrauklumo platiems klausytojų sluoksniams Anna Meredith jau senokai yra viena paklausiausių įvairių Jungtinės Karalystės festivalių kompozitorių.
Kate Moore kūrinys „Magenta Magnetic“ „Icebreaker“ koncerte pasirodė artimesnis antroje dalyje skambėjusiai ambientinei Briano Eno muzikai. Nuosekliai judančios melodinės linijos, statiška pulsuojanti ritmika, lėtai kintanti harmonija, prislopinta dinamika be jokių melodinių, ritminių ar kitokių proveržių bei lūžių sukūrė kino filmo garso takelio nuotaiką.
Pirmąją koncerto dalį baigė šiais metais mirusio amerikiečio roko muzikos dainininko ir kūrėjo Scotto Walkerio, gyvenusio ir kūrusio Londone ir iškilusio britų roko įsiveržimo laikotarpiu, kūrinys „Epizootics“ iš jo 2012 metais išleisto albumo „Bish Bosch“.
Šis kūrinys atskleidė, kad mūsų dienomis skirtumai tarp alternatyvaus ar indie roko ir mūsų, 21-ajame amžiuje kuriamos šiuolaikinės muzikos neretai gali praktiškai išnykti dėl abiejų žanrų kūrėjų siekio išeiti iš savo žanro muzikos diktuojamų stiliaus ribų bei polinkio eksperimentuoti. Būtent dėl šios priežasties „Icebreaker“ koncerto programa, nepaisant jame skambėjusios labai skirtingo braižo kompozitorių muzikos, atrodė labai vieninga.
Koncerte susidarė įspūdis, kad klausytojai atėjo klausytis vien tik Briano Eno, Rogerio Eno ir Danielio Lanois „Apollo“, o kiti kūriniai tapo „nemokamu priedu“, ir tai natūralu, nes tiek „Gaidos“ festivalio anonsai, tiek pats ansamblis „Icebreaker“, koncertinį turą įvardinę kaip „Apollo 2019“ ir paskyrę jį kosminio laivo „Apollo“ įvykdytos Mėnulio misijos 50 metų jubiliejui, dėmesį sufokusavo būtent į šią 1983 metų Briano Eno kompoziciją.
„Apollo“ buvo atliekamas kartu su ekrane demonstruojamu Alo Reinerto 1989 metų filmu „For All Mankind“ apie pirmą kartą žmonijos istorijoje JAV astronautų išsilaipinimą ir pirmuosius žingsnius Mėnulyje, o ansambliui „Icebreaker“ paties Briano Eno pasirinkimu 2009 metais kūrinį aranžavo Woojun Lee, Seule, Pietų Korėjoje gyvenantis, Jungtinėje Karalystėje kompoziciją studijavęs kompozitorius.
Brianas Eno savo kūrinyje siekė atskleisti ir muzikos priemonėmis perteikti kosminės erdvės begalybę bei nesvarumą, buvimo kosminėje erdvėje jausmą be jokio pompastiškumo ir sensacingumo, vyravusio to meto spaudoje. Tam jis pasitelkė tuomet jau daugiau kaip dešimtmetį kultivuotą ambientinės muzikos stilių, kuris idealiai pritapo prie kosmoso vaizdų ir tapo lingua franca daugeliui vėlesnių kompozitorių, įgarsinusių filmus apie visatą bei tarpžemyninius skrydžius.
Penketu metų anksčiau nei Brianas Eno kartu su Robertu Frippu išleido savo pirmąjį ambientinės muzikos albumą „(No Pussyfooting)“ ekranuose pasirodžiusio Stanley’io Kubricko filme „2001 metų kosminė odisėja“ panaudota György Ligeti muzika, nors filmui labai tiko ir atnešė kompozitoriui šlovę, netapo kino filmų apie kosmoso keliones muzikos kanono dalimi.
Reikia pasakyti, kad tai, kas daugumai koncerto klausytojų yra tolima ir nepatirta istorinė praeitis, ankstyvųjų kelionių į kosmosą metu, ypač pirmosios kelionės į Mėnulį 1969-1972 metais, audrino ir jaudino žmonijos protus ir širdis bei nuolat buvo dienos naujienų topuose.
Savo kūrinyje buvimo beorėje erdvėje jausmą perteikti Brianas Eno pasitelkia įvairių stilių muziką, nuo jo paties jau dešimtmetį kultivuotos ambientinės tamsios iki švelnesnės ir skaidresnės. „Apollo“ kompoziciją sudarančiose dalyse plačiai naudojamas tuo metu visiškai naujas ir plačiausias galimybes teikęs sintezatorius Yamaha DX7, astronautų gimtąsias vietas – JAV Centrinę dalį – kūrinyje atspindi kantri muzikos elementai, su tuomet netradiciniu būdu panaudota „pedal steel“ gitara, kuria koncerte grojo vienas žymiausių šio instrumento atlikėjų pasaulyje B J Cole.
Stebėti filmą ir kartu klausytis Briano Eno muzikos dėl aukščiau minėtų priežasčių įvairios patirties klausytojams buvo skirtingas, bet neabejotinai intrigą išlaikantis potyris. Reikėtų pažymėti, kad pirmieji „Apollo Live“ pasirodymai prieš dešimtį metų buvo aukštai įvertinti „The Guardian“ ir „Mojo Magazine“, o 2010 metais laimėjo Brightono festivalio geriausio atlikimo premiją.
Nors koncerto įgarsinimas susidūrė su patalpos iššūkiais, o tai, ką ir kaip girdėjo klausytojai, nemažai priklausė nuo to, kurioje salės vietoje jie sėdėjo, „Icebreaker“ koncertas paliko įsimintiną įspūdį, kuris jame buvusiųjų atmintyje, tikiuosi, pėdsaką paliko.
